2014, Tarptautinio seminaro medžiaga, Astana (Kazachstanas)

SUTUOKTINIŲ TURTO TEISINIO REŽIMO RŪŠYS LIETUVOJE

Lietuvoje sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3 knyga. Įstatymas skiria 2 galimus sutuoktinių turto teisinius režimus:

1) Įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą;

2) Sutarčių nustatytą sutuoktinių turto teisiną režimą.

Pagrindinis kriterijus nustatant, kokį sutuoktinių turto teisinį režimą reikėtų taikyti, yra vedybų sutartis. Sutuoktiniams nesudarius vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. Tuo atveju, jei sutuoktiniai yra sudarę vedybų sutartį – taikomas sutartinis sutuoktinių turto teisinis režimas. Toliau šias sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis aptarsime plačiau.

Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas

Įstatymu nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas grindžiamas sutuoktinių turto bendrumo principu. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės institutas laikomas optimaliausiu ir labiausiai atitinkančiu Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo realijas.

Įstatymas įtvirtina prezumpciją, kad visas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Toks sutuoktinių turto teisinis statusas išlieka iki tol, kol šis turtas nėra padalijamas arba bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nepasibaigia kitokiu būdu. Minėta prezumpcija yra įtvirtinta, siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo, ir turi labai svarbią praktinę reikšmę tiek materialinės, tiek ir proceso teisės požiūriu, nes:

1) Sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras daiktas (turtas) yra bendroji jungtinė nuosavybė, nes jis yra įgytas po santuokos sudarymo, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą;

2) Sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras daiktas (turtas), įgytas po santuokos sudarymo, nėra bendroji jungtinė nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti;

3) Tam, kad tam tikras daiktas (turtas), įgytas po santuokos sudarymo, nebūtų laikomas priklausantis sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, reikia tiesioginės įstatymo nuorodos. Tai reiškia, kad visas turtas, įgytas po santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors jis įstatyme ir nėra nurodytas.

Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama:

1) Turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Tai reiškia, kad turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe neturi reikšmės, kieno vardu jis įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių. Tačiau ši norma taikoma tik sutuoktinių tarpusavio santykiams. Kai turtas yra registruotinas viešame registre, tretieji asmenys turi teisę remtis viešo registro duomenimis, kurie laikomi tikrais ir teisingais, kol nėra įrodyta priešingai. Todėl jeigu viešame registre kaip turto savininkas yra nurodytas tik vienas sutuoktinis, sąžiningi tretieji asmenys turi teisę manyti, kad tas turtas yra registre nurodyto savininko asmeninė nuosavybė ir sutuoktiniai negalės prieš sąžiningus trečiuosius asmenis panaudoti fakto, jog turtas buvo jų bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre būtų nurodyti abu sutuoktiniai arba turi būti padarytas įrašas, jog daiktas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

2) Pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;

3) Pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai;

4) Įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gaunamos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas;

5) Pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

Šis sąrašas yra pavyzdinis. Jį detalizuoja ir konkretizuoja teismų praktika.

Pažymėtina, kad teisę į turtą, esantį bendrąja jungtine nuosavybe, turi abu sutuoktiniai nepriklausomai nuo jų asmeninio indėlio sukuriant bendrą turtą. Pavyzdžiui, pagal sutuoktinių susitarimą vienas jų nedirbo, o augino vaikus, prižiūrėjo namų ūkį, arba nedirbo ir negavo jokių pajamų dėl kitokių svarbių priežasčių, pavyzdžiui, ligos, mokymosi ir pan.

Asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybe yra turtas, atitinkantis vieną iš dviejų kriterijų:

1) turto įgijimo momento kriterijus – turtas įgytas iki santuokos sudarymo;

2) turto įgijimo pagrindas – jeigu turtas įgytas santuokos metu, tačiau jo įgijimo pagrindas patvirtina, kad turtas įgytas kaip asmeninė nuosavybė.

Tačiau ir vienas, ir kitas kriterijus nėra absoliutus, todėl galimos išimtys. Pavyzdžiui, jeigu daiktas vieno iš sutuoktinių įgytas iki santuokos, santuokos metu iš bendrų lėšų iš esmės pagerinamas, pavyzdžiui, atliekamas kapitalinis gyvenamojo namo remontas, rekonstrukcija, tai toks turtas gali būti pripažintas bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe,

Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas:

1) Abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo;

2) Sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn;

3) Sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai);

4) Intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos;

5) Lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai;

6) Lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, ir neturinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims;

7) Sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Asmeninis turtas, kurį vienas sutuoktinis laikinai perduoda kitam sutuoktiniui pastarojo asmeniniams porėkiams tenkinti, išlieka turtą perdavusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, valdymas, naudojimas ir disponavimas juo. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, kai:

1) priimamas palikimas ar atsisakoma jį priimti;

2) atsisakoma sudaryti sutartį;

3) imamasi neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti;

4) pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo;

5) pareiškiamas ieškinys dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo.

Kito sutuoktinio sutikimo buvimo prezumpcija netaikoma šių sandorių sudarymui:

1) Sandoriams, susijusiems su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu;

2) Sandoriams dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo;

3) Vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo.

Minėtus sandorius gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti.

Jeigu vienas sutuoktinis kitam neduoda sutikimo sudaryti sandorį, kuriam reikalingas sutuoktinio sutikimas, tai suinteresuotas sutuoktinis gali kreiptis į teismą prašydamas teismo leidimo tokį sandorį sudaryti. Teismas duoda leidimą sudaryti sandorį tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas sutuoktinis įrodo, kad sandoris yra būtinas šeimos arba bendro sutuoktinių verslo poreikiams tenkinti.

Vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį savo nuožiūra valdyti, naudoti turtą, kuris yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, ar disponuoti tokiu turtu.

Sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga.

Turto, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, tvarkymas. Turtu, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, šis sutuoktinis naudojasi, jį valdo bei juo disponuoja savo nuožiūra (išskyrus apribojimus, jei šis turtas pripažįstamas šeimos turtu). Jis turi teisę įgalioti kitą sutuoktinį tvarkyti turtą, kuris yra jo (pirmojo sutuoktinio) asmeninė nuosavybė (atstovavimo teisiniai santykiai).

Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais:

1) mirus vienam iš sutuoktinių;

2) vieną sutuoktinį paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu;

3) nutraukus santuoką, pripažinus santuoką negaliojančia arba patvirtinus sutuoktinių gyvenimą skyrium (separacija);

4) bendrą turtą padalijus teismo sprendimu;

5) bendrą turtą padalijus notariškai patvirtinta sutuoktinių sutartimi. Pažymėtina, kad sutuoktinių turtas gali būti padalytas bet kuriuo metu galiojant santuokai. Tokiu atveju sutuoktiniai turi sudaryti notariškai patvirtintą sutartį. Notaras, tvirtindamas sutartį, turi patikrinti, ar ji nepažeidžia trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, sutuoktinių nepilnamečių vaikų, sutuoktinių kreditorių, interesų.

6) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali nuspręsti sudaryti vedybų sutartį ir joje numatyti turto atskirumo režimą;

7) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Sutartyje nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas

Civiliniame kodekse įtvirtinta sutuoktinių teisė nustatyti savo turto teisinį režimą sudarant vedybų sutartį. Vedybų sutartis – sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija). Vedybų sutartis sudaro sutuoktiniams galimybę nukrypti nuo įstatymų nustatyto jų turto teisinio režimo. Pažymėtina, kad tokios sutarties sudarymas yra sutuoktinių teisė, bet ne pareiga.

Vedybų sutartis Lietuvos teisėje atsirado 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui ir yra palyginti naujas, tačiau sparčiai populiarėjantis šeimos teisės institutas, tampantis labai svarbiu šeimos turtinių santykių raidos veiksniu. Šią augimo tendenciją atspindi vedybų sutarčių statistika. Pavyzdžiui, 2002 m. (pirmaisiais registro veiklos metais) Vedybų sutarčių registre buvo įregistruotos tik 24 tokios sutartys, o 2013 m. – jau 1075 sutartys. Iš viso nuo Vedybų sutarčių registro veiklos pradžios 2002 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. registre yra įregistruotos 7094 vedybų sutartys. Povedybinių sutarčių įregistruojama dvigubai daugiau nei ikivedybinių. Žr. vedybų sutarčių sudarymo statistiką Lietuvoje 2002 m. – 2013 m. laikotarpiu:

Atsižvelgiant į vedybų sutarties sudarymo momentą, skiriamos 2 jos rūšys:

1) Ikivedybinė sutartis. Ji sudaroma dar prieš įregistruojant santuoką. Tokia vedybų sutartis yra sąlyginis sandoris su atidedamąja sąlyga. Todėl ikivedybinė sutartis įsigalioja tik nuo santuokos įregistravimo dienos. Jeigu santuoka nesudaroma, tokia sutartis netenka galios.

2) Povedybinė sutartis. Ją sutuoktiniai gali sudaryti bet kuriuo metu po to, kai įregistruojama santuoka. Tokia sutartis sutuoktiniams įsigalioja nuo jos sudarymo, jeigu pačioje sutartyje nėra numatyta kitaip.

Vedybų sutartis privalo būti notarinės formos. Notarinės formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Notarinė forma vedybų sutarčiai taip pat privaloma daugelyje kitų Europos valstybių: Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Italijoje, Rumunijoje, Liuksemburge, Maltoje, Belgijoje.

Notaras, tvirtindamas tokią sutartį, turi patikrinti, ar ji nepažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principo, nepilnamečių vaikų, kreditorių interesų, neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, kitų imperatyvių įstatymo normų, taip pat, privalo išaiškinti šalims šios sutarties teisines pasekmes. Be to, notaras duomenis apie patvirtintą vedybų sutartį ar jos pakeitimus pateikia Vedybų sutarčių registrui. Nuo 2010 metų notarai informaciją apie sudarytas vedybų sutartis, jų pakeitimus ar nutraukimą Vedybų sutarčių registrui teikia elektroniniu būdu. Notaro atliekama vedybų sutarties kontrolė yra labai reikšminga siekiant užtikrinti tiek pačių sutuoktinių, tiek trečiųjų asmenų interesus.

Kaip minėta, vedybų sutartis skirta turtiniams sutuoktinių santykiams reguliuoti. Vedybų sutartimi sutuoktiniai gali pasirinkti įvairius turto teisinio režimo variantus:

1) Sutuoktiniai gali susitarti, kad jų turtui bus taikomas turto atskirumo režimas, t.y. bet kuris turtas, kurį sutuoktiniai įgijo iki santuokos ar gyvendami susituokę, yra jų asmeninė nuosavybė. Pažymėtina, kad toks pasirinkimas nepanaikina šeimos turto teisinio režimo ir solidariosios sutuoktinių atsakomybės pagal prievoles, susijusias su šeimos namų ūkio išlaikymu, vaikų auklėjimo ir švietimo užtikrinimu.

2) Sutuoktiniai gali pasirinkti visiško turto bendrumo režimą. Tokiu atveju sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe nuo vedybų sutarties įsigaliojimo tampa kiekvieno sutuoktinio iki santuokos turėtas asmeninis turtas, taip pat visas turtas, kurį sutuoktiniai įgis ateityje gyvendami susituokę.

3) Sutuoktiniai gali susitarti, kad turtas, jų įgytas esant susituokus, bus jų bendroji dalinė nuosavybė.

4) Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nurodyti, kad viena iš minėtų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali susitarti, kad visi nekilnojamieji daiktai, įgyti sudarius santuoką, bus jų bendroji jungtinė ar dalinė nuosavybė, o kilnojamieji daiktai – kiekvieno asmeninė nuosavybė.

Pažymėtina, kad vedybų sutartimi draudžiama keisti šeimos turto teisinį režimą ar jo sudėtį.

Be turto teisinio režimo, sutuoktiniai gali susitarti ir dėl kitų tarpusavio turtinių teisių ir pareigų:

1) Dėl tarpusavio išlaikymo tiek gyvenant susituokus, tiek nutraukus santuoką ar nustačius gyvenimą skyrium;

2) Dėl dalyvavimo tenkinant šeimos turtinius poreikius ir darant išlaidas šeimos reikmėms tenkinti,

3) Dėl turto padalijimo būdo ir tvarkos santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium patvirtinimo atveju.

Tačiau vedybų sutartis yra specifinė, nes ją sudaro sutuoktiniai, kurių ekonominė, socialinė padėtis gali būti nelygiavertė. Todėl būtina užtikrinti, kad vedybų sutartimi nebūtų pažeistas sutuoktinių lygiateisiškumo principas, jų teisės ir interesai. Taip pat būtina užtikrinti, kad vedybų sutartimi nebūtų pažeidžiami sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, sutuoktinio ar sutuoktinių kreditorių interesai. Todėl įstatymas nustato papildomus vedybų sutarties turiniui keliamus reikalavimus, pavyzdžiui:

1) sutuoktiniai vedybų sutartyje negali nuspręsti dėl tarpusavio asmeninių neturtinių teisių ir pareigų, kurias reglamentuoja imperatyvios teisės normos;

2) sutuoktiniams draudžiama vedybų sutartyje nustatyti sąlygas, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai;

3) vedybų sutartimi draudžiama susitarti dėl teisių ir pareigų, susijusių su vaikais ir kt.

Vedybų sutartis turi būti įregistruoti viešame Vedybų sutarčių registre. Apie patvirtintą vedybų sutartį Vedybų sutarčių registrui praneša notaras.

Vedybų sutartis gali būti pakeista bendru sutuoktinių susitarimu bet kuriuo metu tokia pačia forma, kokia yra nustatyta jai sudaryti, t.y. notarine tvarka. Be to, vedybų sutartis gali būti pakeista tik gavus teismo leidimą. Toks reikalavimas nustatytas, siekiant apsaugoti trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, sutuoktinių kreditorių, teises ir užkirsti kelią nesąžiningiems sutuoktiniams vedybų sutartimi išvengti prievolių vykdymo ar kitokių neigiamų turtinių padarinių. Teismas leidime nurodo, kurias vedybų sutarties sąlygas ir kaip leidžiama keisti. Teismo leidimas turi būti pateikiamas notarui, kuris tvirtins vedybų sutarties pakeitimą. Pažymėtina, kad vedybų sutarties pakeitimai neturi grįžtamosios galios.

Vedybų sutarties gali būti pakeista ir vieno iš sutuoktinių reikalavimu teismo sprendimu, bendraisiais sutarčių pakeitimo pagrindais.

Vedybų sutartis gali būti nutraukta bendru sutuoktinių susitarimu tokia pat tvarka, kokia nustatyta jai sudaryti, t.y. notarine tvarka. Šiuo atveju, kitaip nei keičiant vedybų sutartį, teismo leidimas nereikalingas.

Tiek vedybų sutarties pakeitimai, tiek ir sutuoktinių susitarimas dėl sutarties nutraukimo turi būti įregistruoti Vedybų sutarčių registre.

Vedybų sutartis gali baigtis įvairiais pagrindais. Vienais atvejais jos pabaiga priklauso nuo sutuoktinių valios, kitais – ne:

1) Sutartis baigiasi nutraukus santuoką ar teismui nustačius sutuoktinių gyvenimą skyrium (lieka galioti vedybų sutarties sąlygos, kurios nustato sutuoktinių ar buvusių sutuoktinių tarpusavio teises ir pareigas nutraukus santuoką ar sutuoktiniams gyvenant skyrium, pavyzdžiui, lieka galioti sąlygos, nustatančios jų tarpusavio išlaikymo teises ir pareigas).

2) Vedybų sutartis baigiasi nutraukta sutuoktinių susitarimu (pavyzdžiui, sutuoktiniai gali nuspręsti gyventi pagal įstatymo nustatytą turto teisinį režimą ir vedybų sutartį nutraukti);

3) Vedybų sutartis gali būti nutraukta vieno sutuoktinio reikalavimu teismo sprendimu bendraisiais sutarčių nutraukimo pagrindais (pavyzdžiui, jeigu vienas sutuoktinis pažeidžia sutartį, tarkim neteikia sutartyje numatyto išlaikymo, slepia turtą ir pan., kitas sutuoktinis gali kreiptis į teismą dėl vedybų sutarties nutraukimo).

4) Vedybų sutartis baigiasi teismo sprendimu pripažinta negaliojančia.

Šeimos turto teisinis režimas

Kalbant apie įstatymų ir sutarčių nustatytus sutuoktinių turto teisinius režimus, būtina aptarti šeimos turto institutą. Jo tikslas – apsaugoti gyvybiškai svarbius sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus. Šis institutas reiškia disponavimo tam tikru turtu ribojimus, nekeičiant to turto nuosavybės teisės. Taigi aplinkybė, kad tam tikras turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą, nereiškia, jog pasikeičia to turto savininkas ar tas turtas iš savininko atimamas.

Įstatymas prie šeimos turto priskiria kelių rūšių turtą:

1) Šeimos gyvenamąją patalpą, t.y. butą, namą ar kitą būstą, kurioje šeima faktiškai gyvena. Pažymėtina, kad šeimos turtu laikoma tik viena gyvenamoji patalpa;

2) Kilnojamuosius daiktus, skirtus šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus (pavyzdžiui, šaldytuvas, televizorius, kiti buities prietaisai ir pan.);

3) Teisę naudotis šeimos gyvenamąja patalpa, pavyzdžiui, panaudos, nuomos, uzufrukto ir panašią teisę. Tai yra atvejai, kai gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena sutuoktiniai, nepriklauso nė vienam iš jų nuosavybės teise, o priklauso kitiems asmenims.

Išvardintas turtas šeimos turto teisinį statusą įgyja automatiškai nuo santuokos sudarymo, nesvarbu, jis yra vieno sutuoktinio asmeninė ar abiejų sutuoktinių bendroji (jungtinė ar dalinė) nuosavybė. Pavyzdžiui, vyro iki santuokos turėtame bute sudarius santuoką apsigyvena jo žmona. Kito buto šeima neturi. Tai reiškia, kad nuo santuokos sudarymo momento butas automatiškai įgijo šeimos turto teisinį statusą. Taigi nuo santuokos sudarymo aptartas turtas sutuoktiniams ir jų nepilnamečiams vaikams yra šeimos turtas. Tačiau faktas, kad butas, namas ar kitas nekilnojamasis daiktas yra šeimos turtas, prieš sąžiningus trečiuosius asmenis gali būti panaudotas tik jeigu viešame registre daiktas yra įregistruotas kaip šeimos turtas. Nepilnamečiams vaikams šeimos turto teisinis režimas atsiranda nuo vaiko gimimo ir trunka iki jo pilnametystės.

Šeimos turto teisinis statusas gina tiek sutuoktinių, tiek jų nepilnamečių vaikų interesus. Ši gynyba pasireiškia šeimos turto naudojimo ir disponavimo ribojimais:

1) Šeimos turtas privalo būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Tai reiškia, kad šis turtas negali būti naudojamas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti arba reikmėms, kurios nesusijusios su bendrais šeimos poreikiais, pavyzdžiui, šeimos turtas negali būti naudojamas trečiųjų asmenų prievolių vykdymui užtikrinti, jeigu tų prievolių vykdymas nėra susijęs su šeimos poreikių tenkinimu.

2) Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kuris yra šeimos turtas ir kurio savininkas yra tik vienas sutuoktinis, gali būti perleista kitiems asmenims, taip pat nekilnojamasis daiktas gali būti įkeistas ar kitaip suvaržytos teisės į jį tik kito sutuoktinio rašytiniu sutikimu;

3) Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, perleidimo ar teisių į jį suvaržymo sandoriams sudaryti reikalingas teismo leidimas;

4) Iš šeimos turto negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams. Pavyzdžiui, sutuoktinis, norėdamas gauti pinigų azartiniams lošimams, skolinasi iš kaimyno pinigų ir įkeičia jam šaldytuvą. Kaimynas, žinojęs pinigų skolinimosi tikslą, negalės nukreipti išieškojimo į įkeistą šaldytuvą, nes paskolos sutartis nebuvo susijusi su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštaravo šeimos interesams;

5) Santuoką nutraukus, pripažinus ją negaliojančia ar patvirtinus gyvenimą skyrium, sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti nustatoma uzufrukto teisė, kol vaikai sulauks pilnametystės, į šeimos turtą, pavyzdžiui, butą, kuris yra kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Jeigu šeimos turtas yra teisė naudotis gyvenamąja patalpa, teismas gali šią teisę perduoti tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas. Pavyzdžiui, savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą iki santuokos nuomojosi vyras. Sudarius santuoką šiame bute apsigyveno jo žmona. Nutraukus santuoką, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su motina. Šiuo atveju buvusiai sutuoktinei, jeigu ji neturi kitos gyvenamosios patalpos, gali būti perduodama nuomos teisė.

6) Namų apyvokos daiktus, skirtus šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, teismas gali priteisti sutuoktiniui, kuris lieka gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje kartu su nepilnamečiais vaikais.

Jeigu santuoka nutraukiam, pripažįstama negaliojančia ar patvirtinamas gyvenimas skyrium, šeimos turto teisinis režimas sutuoktiniams baigiasi. Šiuo atveju, gali būti sprendžiama tik dėl vieno iš sutuoktinių uzufrukto ar kitos teisės į turtą, buvusį šeimos turtą.

Taigi nepriklausomai nuo to, ar sutuoktiniai yra sudarę vedybų sutartį ar ne, dalis jų turto sudarius santuoką automatiškai įgyja šeimos turto teisinį statusą. Šeimos turto teisinis statusas negali būti keičiamas nei vedybų, nei jokia kitokia sutartimi. Jeigu tokie susitarimai būtų sudaryti, jie būtų niekiniai ir negaliotų.