Notariato raida atkūrus Lietuvos nepriklausomybę

Notariato raida atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
Vytautas Nekrošius
Marius Stračkaitis

Notariato reformos prielaidos

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, drauge buvo paskelbta naujos teisinės sistemos kūrimo pradžia. Reikėjo iš pagrindų keisti tiek ekonominę, tiek teisinę visuomenės gyvenimo tvarką. Valstybinio notariato sistema su naujais sunkumais susidūrė gana greitai. Jos negebėjimą prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių ekonominių santykių parodė butų privatizavimo istorija. Iki butų privatizavimo pradžios 48 valstybinėse notarų kontorose dirbo apie 90 valstybinių notarų. 1991 m. gegužės 28 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtame butų privatizavimo įstatyme numatyta, kad notariškai turėjo būti tvirtinama ir buto pirkimo–pardavimo sutartis, ir kartu gyvenančių asmenų susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamas butas. Prie notarinių kontorų nutįso milžiniškos žmonių eilės. Nesumažėjo jos net iki 190-ies padidinus valstybinių notarų skaičių. Situacija nepagerėjo dėl kelių priežasčių. Notarų kontorose nepadaugėjo aptarnaujančio personalo, todėl eilės nuo vienų kabinetų tiesiog persikėlė prie kitų. Be to, valstybinis notaras nebuvo ekonomiškai suinteresuotas, o ir praktiškai neturėjo galimybių savo darbą organizuoti taip, kad būtų patogu klientams.

Teisingumo ministerijos vadovybė greitai suprato, kad tik fasadinė sistemos pertvarka nebus veiksminga, kad būtina esminė notariato reforma. 1991 m. rudenį buvo sudaryta darbo grupė Notariato įstatymui parengti. Į ją įėjo Teisingumo ministerijos notariato skyriaus viršininkė Marija Liutkevičienė, notariato skyriaus konsultantas Vytautas Gaivenis, Vilniaus m. 2-osios valstybinės notarinės kontoros vyr. notarė Janina Girnienė ir Kauno m. valstybinės notarinės kontoros vyr. notarė Dalytė Krikštolaitytė . Rengiant šį įstatymą patirtimi ir žiniomis prisidėjo Vokietijos Koblenco notarų rūmai. Vokietijos kolegų patarimai iš dalies nulėmė tai, kad Lietuvoje buvo pasirinkta lotyniškojo notariato sistema. Jų nuomonė buvo svarbi ir renkantis lotyniškojo notariato sistemos modelį, t. y. atsakant į klausimą, ar Lietuvoje bus įtvirtinta „tik notaro“, ar „notaro-advokato“ sistema. Vokietijoje, priklausomai nuo federalinės žemės, egzistuoja abi sistemos. Dvidešimtmetė patirtis parodė, kad reformos tėvai, pasirinkdami „tik notaro“ sistemą, padarė teisingą žingsnį. Būtent „tik notaro“ sistema labiausiai paplitusi Europoje, ji efektyviausiai padeda išvengti interesų konfliktų ir užtikrinti notaro nešališkumą bei nepriklausomumą. Nepaisant nuolat pasikartojančių bandymų Lietuvoje advokatams suteikti teisę atlikti tam tikrus notarinius veiksmus, profesijų funkcijų supainiojimo pavyksta išvengti. Juo labiau kad, skirtingai nei Vokietija, Lietuva neturi tokių tradicijų.

Reforma

1992 m. rugsėjo 15 d., priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta valstybinio notariato reforma ir pereita prie Europoje veikiančios lotyniškojo notariato sistemos. Reikia pasidžiaugti, kad Lietuva liko ištikima kontinentinės teisės tradicijoms ir nesusigundė kraštutinumais: neriboti notarų skaičiaus, siaurinti jų teises ir pan. Laisvojo, arba lotyniškojo, notariato era prasidėjo 1992 m. gruodžio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos notariato įstatymui. Čia būtina paminėti lotyniškojo notariato privalumus: ši sistema garantuoja laisvą notarų konkurenciją, o tai daro įtaką darbo kokybei; notaras sprendžia, kiek ir kokių darbuotojų reikia, kad darbas biure vyktų sparčiai; tarp notaro ir kliento susiklosto abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai; notaras pats visiškai atsako už klientui padarytą žalą, o tai skatina sąžiningai dirbti; notaras pats užsidirba atlyginimą, kurio dydis priklauso nuo jo darbo kokybės ir efektyvumo.

Po reformos privatus notariatas nebuvo laikomas valstybinio notariato teisių perėmėju, nes pastarasis buvo ne reorganizuotas, o likviduotas. (Todėl už valstybinių notarų veiksmais iki 1992 m. gruodžio 1 d. padarytą žalą atsako valstybė.)

Tai buvo pirma ne „pavadinimų keitimo“, bet tikra ir visa apimanti bei, kas labai svarbu, sėkminga tokios apimties teisinės institucijos reforma. Pirmasis Lietuvos notarų rūmų visuotinis susirinkimas įvyko 1993 m. vasario 12 d. Jame dalyvavo 163 notarai. Susirinkime suformuotos pagrindinės notariato savivaldos institucijos: išrinktas Notarų rūmų prezidiumas, revizijos komisija, dalis garbės teismo narių. Pirmąja prezidente išrinkta Kauno rajono notarė Ramutė Siliūnienė . 1994 m. vasario 11 d. Lietuvos notariatas buvo priimtas į Tarptautinę notariato sąjungą (UINL) – taigi sugrįžo į pasaulinę lotyniškojo notariato šeimą. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į ES, Lietuvos notariatas įstojo į ES notariatų tarybą (CNUE).

Vykdant reformą visi valstybiniai notarai be konkursų ir egzaminų tapo privačiais – buvo pasirinktas nuoseklios raidos kelias. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu buvo nustatyta, kad reformuotame notariate dirba 190 notarų. Po reformos notarų skaičius Lietuvoje kasmet augo: 1997 m. sausį dirbo 193, nustatytasis skaičius – 1952012 m. viduryje – 269 notarai (230-yje biurų), nustatytasis maksimalus skaičius yra 300 notarų. Notarų daugėjo dėl subjektyvių ir dėl objektyvių priežasčių. Objektyviai nuolat aktyvėjo ir darėsi vis sudėtingesnė civilinė apyvarta. Per du dešimtmečius lotyniškojo notariato istorijos gana dažnai buvo bandoma eskaluoti notaro pasiekiamumo gyventojams problemą, tačiau ar gyvenimo pokyčiai tikrai buvo tokie dideli, kad būtų reikėję taip smarkiai didinti notarų skaičių? Turime atkreipti dėmesį ir į subjektyvias priežastis: ko gero, nebuvo nė vieno teisingumo ministro, kuris nebūtų padidinęs notarų skaičiaus. Europoje ir kitur įvairiai sprendžiamos su notarų skaičiaus nustatymu susijusios problemos. Vokietijoje kiekvienos žemės teisingumo ministras tvirtina notarų poreikio skaičiavimo metodiką, kuri grindžiama objektyviais duomenimis – gyventojų ir atliekamų notarinių veiksmų skaičiumi, vidutiniškai tenkančiu tam tikroje teritorijoje dirbančiam notarui. Austrijoje šis klausimas sprendžiamas teisingumo ministro ir Notarų rūmų derybose. Lietuvoje pasirinktas racionalusis „vokiškasis“ kelias, kai notarų skaičių valstybėje turėtų lemti ne politikų ir notarų pageidavimai ar interesai, bet tam tikri objektyvūs kriterijai. Juk ne veltui įstatymo 6 str. 1 d. numatyta teisingumo ministro pareiga parengti ir patvirtinti notarų poreikio skaičiavimo metodiką. 2012 m. viduryje galiojo 2006 m. gruodžio 26 d. ministro patvirtinta Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikio vertinimo metodika. Metodikos 2 p. nurodoma, kad jos tikslas yra objektyviai nustatyti notarų skaičių ir jų veiklos teritoriją. Regis, bent jau teisiniame lygmenyje to objektyvumo pavyko iš esmės pasiekti, nes 4.1–4.3 punktuose įtvirtinti notarų poreikio skaičiavimo kriterijai yra pakankamai formalūs (gyventojų skaičius ir notaro pajamų lygmuo) ir neleidžia ministrui nemotyvuotai didinti notarų skaičiaus.

Notarams keliamų reikalavimų kaita

1992 m. įstatymo redakcijoje numatyta, kad notaru gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, ne mažiau kaip trejus metus buvęs kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikęs notaro kvalifikacinį egzaminą. Šie reikalavimai netaikomi turintiems mokslo laipsnius arba ne mažesnį kaip dešimties metų teisininko darbo stažą.

1994 m. įstatymo redakcija šiek tiek patikslino reikalavimus Lietuvos Respublikos piliečiams, turintiems mokslo laipsnį arba ne mažesnį kaip dešimties metų teisininko darbo stažą, – jie gali tapti notarais, tik atlikę ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką ir išlaikę notaro kvalifikacinį egzaminą.

1998 m. liepos 1 d. įstatymo redakcijoje asmeniui keliami tie patys pilietybės, išsilavinimo, kvalifikacinio egzamino reikalavimai, tačiau sutrumpintas buvimo asesoriumi laikotarpis nuo 3 metų iki metų. Detaliau apibūdinami reikalavimai asmenims, turintiems mokslo laipsnius: „Lietuvos Respublikos pilietis, apgynęs socialinių mokslų teisės krypties daktaro ar habilituoto daktaro disertaciją ir turintis ne mažesnį kaip penkerių metų pedagoginio darbo stažą, taip pat Lietuvos Respublikos pilietis, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą, gali būti skiriamas notaru, jei išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą ir laimėjo viešą konkursą bei atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką, kurios atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras Notarų rūmų prezidiumo teikimu.“

1999 m. vasario 24 d. redakcijoje detalizuojamas išsilavinimo reikalavimas, t. y. notaru gali būti tik tas asmuo, kuris turi teisės magistro arba teisės bakalauro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).

1999 m. birželio 30 d. redakcijoje reikalavimai notarui nepakito, tačiau numatytas naujas apribojimas: „Notaru negali būti asmuo, buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ numatyti apribojimai.“

2003 m. vasario 12 d. įstatymo redakcijoje pakito išsilavinimo reikalavimas – jis galioja ir šiuo metu, – notaras privalo turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Reikalavimų sąrašas pasipildė šiais punktais: , įtrauktos sąlygos neturėti sveikatos sutrikimų, trukdančių atlikti notaro pareigas, bei laimėti viešą konkursą notaro pareigoms eiti. Be to, pateiktas sąrašas atvejų, kada asmuo nelaikomas esančiu nepriekaištingos reputacijos. 2012 m. sausio 6 d. redakcijoje yra du pakeitimai: notaras turi būti Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvės, ar Šveicarijos Konfederacijos pilietis ir mokėti valstybinę kalbą.

2012 m. balandžio 28 d. redakcijoje nustatytas 70 (nebe 65) metų amžiaus cenzas. Šis pakeitimas buvo priimtas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas, prašydamas ištirti Notariato įstatymo nuostatos, leidžiančios teisingumo ministrui Notarų rūmų teikimu pratęsti notaro įgaliojimus iki 70 metų, nesant teisės aktuose nustatytų kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus, atitikimą konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, ir pripažino, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, buvo parengtas Notariato įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, panaikinantis teisingumo ministro teisę pratęsti notaro įgaliojimus ir nustatantis visiems notarams vienodą įgaliojimų pasibaigimo amžių – 70 metų.

Notaras ir jo atsakomybė

1992 m. rugsėjo 15 d. Notariato įstatyme privalomasis notarų civilinės atsakomybės draudimas nebuvo įtvirtintas, atsakomybės klausimus bandyta spręsti remiantis bendrąja Notariato įstatymo 16 str. nuostata: notaras, pažeidęs įstatymų ar kitų norminių aktų reikalavimus, traukiamas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Vis dėlto nebuvo aišku, ar tokiu atveju taikomas klasikinis lotyniškojo notariato modelio principas, t. y. ar notaras atsako kaip valstybės pareigūnas. Kitas akivaizdus įstatymo trūkumas – neįtrauktas privalomasis draudimas. Tad 1994 m. rugsėjo 22 d. priimtas Notariato įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo numatyta, kad notaras privalo apsidrausti dėl galimo ieškinio, jei notariniais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims būtų padaryta žala. Tačiau ir tuomet dar liko neaiškumų dėl notaro civilinės atsakomybės. Mat įstatymo 16 str. 1 d. teigiama: notaras, atlikdamas įstatymo numatytas funkcijas, tačiau pažeidęs įstatymų bei kitų norminių aktų reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka kaip valstybės pareigūnas. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad notaro atsakomybė ribota. Todėl 1998 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja 16 str. redakcija, kuri numatė, kad notaras turi atlyginti visą savo ar savo biuro darbuotojų, atliekančių darbines pareigas, padarytą žalą fiziniams ir juridiniams asmenims. Buvo nustatyta ir minimali civilinės atsakomybės draudimo suma – 50 000 litų. Pasikeitus ekonominei situacijai ši suma tapo per maža, todėl 2003 m. vasario 12 d. įstatymo pakeitimu ji padidinta iki 100 000 litų. Drauge privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sistemoje buvo įvesta dar viena labai svarbi naujovė: notaras savo civilinę atsakomybę draudė nebe pats, bet Lietuvos notarų rūmai, kurie vienu draudimo polisu privalėjo apdrausti visus notarus. Draudimo įmokos skaičiuojamos atskirai nuo tų, kurias notarai mokėjo Lietuvos notarų rūmams, o jų dydis tiesiogiai priklausė nuo to, kiek žalos atlyginimo buvo išmokėta už praėjusius metus. Tokio iš dalies kolektyvinės atsakomybės modelio įtvirtinimas neabejotinai padėjo kelti visų notarų suinteresuotumą savo profesinės asociacijos narių kvalifikacija bei sąžiningumu.

Notaro visiškos civilinės atsakomybės principo įtvirtinimas, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įvedimas, be to, lotyniškojo notariato taisyklės, jog baudžiamąja ir administracine tvarka notaras atsako kaip valstybės pareigūnas, įtvirtinimas 1998 m. neabejotinai prisidėjo prie pasitikėjimo notariniu dokumentu didėjimo.

Notaro darbo principai

Pasitikėjimą notariniu dokumentu užtikrina įstatymo įtvirtinti notaro nepriklausomumo bei objektyvumo ir notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principai.

Notaro nepriklausomumas bei objektyvumas. Notariato įstatymo 12 str. sakoma, jog notarai vykdo savo įgaliojimus, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams. Tai reiškia, kad jokios valstybinės institucijos neturi teisės notarui duoti privalomų nurodymų dėl notarinio veiksmo atlikimo ar atsisakymo jį atlikti bei jo turinio. Teisingumo ministerija, kaip už notariato sistemos tinkamą funkcionavimą atsakinga institucija, turi teisę nustatyti notarų skaičių, reikalavimus notarų biurams bei vykdyti notaro administracinės ir organizacinės veiklos kontrolę, tačiau jai nepriklauso notarinių veiksmų teisėtumo kontrolės funkcija (Notariato įstatymo 7 str. 2 d.) – tai teisminės valdžios kompetencija. Tas pat pasakytina ir apie Notarų rūmų vykdomą notarų administracinės veiklos priežiūrą. Kalbant apie notaro nepriklausomumą nuo valstybinės valdžios institucijų, ypač svarbus santykis su Teisingumo ministerija. Notariato įstatymas numato, kad teisingumo ministras nustato notarų skaičių ir apibrėžia veiklos teritoriją, tvirtina reikalavimus notarų biurams, jų darbo laikui ir kartu su finansų ministru bei Notarų rūmais – įkainius už atliekamus notarinius veiksmus; be to, tvirtina notarų skaičiaus poreikio skaičiavimo metodiką ir atlieka notarų bei savivaldos institucijų veiklos tarnybinę priežiūrą. Įgyvendindama tarnybinės priežiūros funkcijas Teisingumo ministerija analizuoja notarinių veiksmų bei notarų pajamų už atliktus notarinius veiksmus statistiką ir kontroliuoja, kaip notarai paiso notarų biurams ir darbo laikui keliamų reikalavimų, organizuoja asmenų priėmimą, laikosi notarinio registro, tvirtinamųjų įrašų ir notarinių liudijimų formų pildymo taisyklių, rengia, tvarko, saugo ir naudoja savo veikloje sudarytus dokumentus.

Notaro nepriklausomumas nuo valstybinės valdžios bei savivaldos institucijų tiek tiesioginio, tiek netiesioginio kišimosi atliekant notarinį veiksmą yra tik viena šio labai svarbaus principo dalis. Ne mažiau svarbus yra ir notaro nepriklausomumas nuo kliento. Notariato įstatymas neleidžia abejoti, jog notaras nėra ir negali būti laikomas savo kliento atstovu, ir tai jį iš esmės skiria nuo advokato. Galima teigti, jog tik objektyvus notaras gali būti nepriklausomas ir atvirkščiai. Notaro objektyvumo garantija yra jo „išaiškinimo pareiga“: jis privalo išaiškinti sandorio šaliai (šalims) apie atliekamo notarinio veiksmo sukeliamas civilines teisines pasekmes, taip pat atkreipti šalių dėmesį į galimas neigiamas sandorio pasekmes. Įgyvendindamas objektyvumo principą notaras garantuoja, kad jo tvirtinamas sandoris atitiktų tikrąją šalių valią, nebūtų sudarytas apgaulingai, klystant ar per prievartą. Taigi per šiuos du principus geriausiai atsiskleidžia notaro kaip preventyviojo teisėjo funkcijų įgyvendinimas, užtikrinamas tikrosios šalių valios konstatavimas bei jos suderinamumas su galiojančia teise. Būtent tai savo ruožtu leidžia įstatymų leidėjui suteikti notariniam dokumentui oficialaus rašytinio įrodymo statusą ir drauge didesnę įrodomąją galią civiliniame procese.

Notarinių veiksmų slaptumas. Šis principas, įtvirtintas Notariato įstatymo 14 str., ypač svarbus tarpusavio pasitikėjimui tarp notaro ir kliento pasiekti, drauge ir išsiaiškinti tikrąją šalių valią: suvokti sandorio bei jo sąlygų sudarymo motyvus, atitinkamas šalių gyvenimo aplinkybes ir pan. Tik žinodamas visas sandorio sudarymą sąlygojusias aplinkybes notaras gali būti tikras, jog tvirtinamas sandoris atitinka tikrąją šalių valią, o tai savo ruožtu yra rimta patvirtinto sandorio stabilumo bei teisėtumo garantija.

Minėtajame Notariato įstatymo 14 str. teigiama, jog privalu užtikrinti notarinių veiksmų slaptumą. Pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami tik juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių pavedimu arba kuriems buvo atliekami notariniai veiksmai, ar jų įgaliotiniams. Teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimu pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami dėl jų žinioje esančių baudžiamųjų ir civilinių bylų, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Pažymos apie testamentus gali būti išduodamos tik po testatoriaus mirties. Tad, kaip matyti, įstatymas gana patikimai saugo notarinio veiksmo slaptumą. Iš esmės informacija apie atliktą notarinį veiksmą be sandorio šalių valios gali būti pateikta tik atitinkamoms teisėsaugos institucijoms konkrečioje byloje arba apie įstatymų įtvirtintais pinigų plovimo prevencijos atvejais. Svarbi konfidencialumo garantija yra ir ta aplinkybė, jog pareiga notarui atskleisti tam tikrą informaciją apie atliktą notarinį veiksmą gali būti numatyta išimtinai tik įstatyme, bet jokiu būdu ne poįstatyminiame teisės akte.

Įstatymas numato, kad notarinių veiksmų atlikimo slaptumo taisyklės taikomos ir asmenims, nustojusiems dirbti notarais, taip pat asmenims, kurie apie notarinius veiksmus sužinojo eidami tarnybines pareigas.

Atleisti notarą nuo pareigos saugoti notarinių veiksmų paslaptį gali tik pačios sandorio šalys, jų teisių perėmėjai ir teisėti atstovai, o tais atvejais, kai viena šalių yra mirusi, – teisingumo ministras. Beje, jeigu nuo paslapties saugojimo notarą atleidžia teisingumo ministras, dėl to atsiradusios žalos atlyginimo pareiga jau priklausys ne notarui, bet valstybei.

Notarų skaičiaus, buveinės ir veiklos teritorijos reglamentavimo pokyčiai

1992 m. gruodžio 1 d. Notariato įstatymo redakcijoje pasakyta, kad notarų skaičius nustatomas atsižvelgiant į gyventojų poreikius. Notarų skaičių, jų buveinę ir veiklos teritoriją nustato Teisingumo ministerija. Atlikti notarinius veiksmus už aptarnaujamos teritorijos ribų notaras gali, tik kai suinteresuotas asmuo iškviečia jį į namus ar į medicinos pagalbos įstaigą. Notaro biuro patalpose turi būti sudarytos sąlygos kultūringai aptarnauti gyventojus ir užtikrinti notarinių veiksmų paslapties išsaugojimą. Notaras turi atidaryti savo biurą ir nustatyta tvarka apsidrausti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo paskyrimo dienos, priešingu atveju laikoma, kad jis atsisakė notaro pareigų.

1998 m. liepos 1 d. įstatymo redakcijoje numatyta, kad notarų skaičių nustato teisingumo ministras pagal jo paties patvirtintą Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodiką. Prieš pradėdamas eiti pareigas notaras privalo pateikti Teisingumo ministerijai savo tarnybinio antspaudo ir parašo pavyzdį bei civilinės atsakomybės dėl galimo ieškinio už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant notarinius veiksmus draudimo dokumentą (toliau – draudimo dokumentas). Apie antspaudo ar parašo pasikeitimą, naujus draudimo dokumentus notaras taip pat privalo informuoti Teisingumo ministeriją. Per tris mėnesius nuo paskyrimo dienos jis turi įsteigti savo biurą arba sudaryti bendros veiklos sutartį su kitais notarais. Draudimo dokumentas turi būti iškabintas klientui matomoje vietoje. Reikalavimus notarų biurams ir darbo laikui nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į anksčiau minėtas nuostatas.

2003 m. vasario 12 d. redakcijoje apibūdinta notaro buveinė (notaro biuras), kuris steigiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu. Įstatyme pažymima, kad notaro biuras nėra civilinių teisinių santykių, įskaitant komercinę ūkinę veiklą, subjektas.“ Vienas notaras gali turėti tik vieną notaro biurą Du ir daugiau notarų, einančių pareigas toje pačioje savivaldybėje, gali turėti vieną bendrą notarų biurą, tačiau bendrame notarų biure dirbantys notarai, , notarinius veiksmus atlieka savo vardu ir asmeniškai atsako už savo pareigų atlikimą. Notarų atestacija ir kvalifikacijos kėlimas

1992 m. gruodžio 1 d. redakcijoje numatyta, kad vienas svarbiausių Notarų rūmų uždavinių yra rūpintis notarų kvalifikacijos kėlimu. Vykdydami šį uždavinį Notarų rūmai organizuoja kursus ir seminarus notarų kvalifikacijai kelti, skiria lėšų kvalifikacijos kėlimo reikmėms. Taip pat įstatymas numato, kad Notarų rūmai kontroliuoja, kad notarai sąžiningai atliktų savo pareigas, be to, gali pareikalauti iš notarų informacijos apie atliktus notarinius veiksmus.

1998 m. liepos 1 d. įstatymo redakcijoje priimtas naujas 4 straipsnis, kuriame sakoma, kad notaras privalo nuolat kelti savo kvalifikaciją. Notarų kvalifikacijos kėlimą organizuoja Notarų rūmai, o koordinuoja Teisingumo ministerija. Kvalifikacijos kėlimo nuostatus tvirtina teisingumo ministras Notarų rūmų prezidiumo teikimu. Notarai periodiškai atestuojami, atestavimą vykdo Notarų rūmai. Atestavimo nuostatus tvirtina teisingumo ministras Notarų rūmų prezidiumo teikimu. Atestacija būna eilinė ir neeilinė. Eilinė vykdoma praėjus metams nuo notaro darbo pradžios. Neeilinė atestacija vykdoma esant pagrįstam suinteresuoto asmens skundui, taip pat teismo sprendimui, kuriuo atliktas notarinis veiksmas pripažįstamas neteisėtu, kitiems pagrindams, kurie leidžia abejoti notaro atliktų notarinių veiksmų teisėtumu, pareikalavus teisingumo ministrui, Notarų rūmų prezidiumui, Notarų garbės teismui. Atestaciją vykdo ir organizuoja Notarų rūmų prezidiumo nutarimu trejiems metams sudaryta penkių narių Notarų atestacijos komisija. Komisija uždarame posėdyje priima vieną iš šių nutarimų: 1) asmuo tinka eiti notaro pareigas; 2) asmuo tinka eiti notaro pareigas, jei pašalins komisijos nurodytus darbo ir profesinės etikos trūkumus; tokiu atveju komisija nustato pakartotinio atestavimo datą (ne vėliau kaip po metų); 3) asmuo netinka eiti notaro pareigų. Pripažinimas, kad asmuo netinka eiti notaro pareigų, yra pagrindas jo įgaliojimams atšaukti.

Notarų atstovavimas ir pavadavimas

Pagal 1992 12 01–1994 10 07 galiojusią Notariato įstatymo redakciją ilgiau kaip savaitę negalėdamas eiti savo pareigų (atostogos, liga ar kitos priežastys) notaras apie tai turėjo pranešti Teisingumo ministerijai, kuri paskirdavo jo atstovą. Notaro atstovu galėjo būti asmuo, išlaikęs kvalifikacinį egzaminą arba priimtas kandidatu į notarus. Tuo laikotarpiu notaras savo atstovui mokėdavo atlyginimą.

Vėliau ši redakcija pakeista. 1994 m. spalio 7 d. įstatyme sakoma: jeigu notaras negali eiti savo pareigų (atostogos, liga ar kitos priežastys), apie tai jis turi pranešti teisingumo ministerijai, kuri paskiria jo atstovą arba paveda jį pavaduoti kitam notarui. Notaro atstovu gali būti paskirtas tik asmuo, išlaikęs kvalifikacinį egzaminą. Atstovaujamasis notaras jam moka sutartą atlyginimą.

1998 m. liepos 1 d. įstatymu buvo išplėstas notaro pavadavimo ir atstovavimo reglamentavimas, apibrėžiami kvalifikaciniai reikalavimai notaro atstovui, atstovo bei pavaduojamo arba atstovaujamo notaro įgaliojimai bei atsakomybė 2003 m. vasario 12 d. įstatymo redakcijoje notaro atstovo ar pavaduojančio notaro skyrimo tvarka dar labiau detalizuota ir išplėsta. Tokį išplėstinį reglamentavimą nulėmė iškilęs atstovavimo ir pavadavimo poreikis. Įstatyme teigiama: „Jeigu notaras dėl ligos, atostogų ar kitų priežasčių negali eiti notaro pareigų, skiriamas notaro atstovas arba pavaduojantis notaras šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Notaras, negalintis ilgiau kaip tris darbo dienas eiti savo pareigų dėl ligos, atostogų ar kitų priežasčių, privalo apie tai informuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir Notarų rūmus. Jeigu notaras negali eiti savo pareigų dėl iš anksto numatytų aplinkybių, apie tai jis turi informuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir Notarų rūmus iki atostogų ar dėl kitų priežasčių nebuvimo darbe pradžios. Jeigu notaras neatliko savo pareigų tris darbo dienas ir apie tai neinformavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Notarų rūmų, šių institucijų reikalavimu jis turi pateikti informaciją apie priežastis, dėl kurių jis negalėjo eiti savo pareigų. Notaro atstovu gali būti asmuo, atitinkantis šio įstatymo 3 straipsnio antrosios dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimus. Notaro atstovu taip pat gali būti skiriamas buvęs notaras, kurio įgaliojimai yra pasibaigę pagal šio įstatymo 23 straipsnio pirmosios dalies 8 punktą, tačiau ne ilgiau kaip iki jam sukaks 70 metų. Notaro atstovas skiriamas pagal atstovaujamo notaro ir asmens, kuris sutinka jam atstovauti, prašymus. Jeigu notaras, negalintis eiti savo pareigų, neprašo skirti notaro atstovo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Notarų rūmų prezidiumo nuomonę, turi teisę paskirti notaro atstovą savo iniciatyva, kai yra būtina užtikrinti negalinčio eiti notaro pareigų notaro biuro veiklą. Asmuo gali būti skiriamas tik vieno notaro atstovu. Notaro atstovo pareigas gali eiti asmuo, paskirtas notaro atstovu ir prisiekęs šio įstatymo 5 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu asmuo iki paskyrimo notaro atstovu buvo davęs notaro priesaiką šio įstatymo nustatyta tvarka, jam prisiekti iš naujo nereikia. Atstovaujamasis notaras atstovavimo metu negali atlikti notarinių veiksmų.

Notaro atstovas turi visas notaro teises ir pareigas, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Notaro atstovui taikomi šiame įstatyme nustatyti notaro veiklos apribojimai. Notaro atstovas notarinius veiksmus atlieka atstovaujamojo notaro vardu, atliekamus notarinius veiksmus tvirtina arba liudija savo parašu ir atstovaujamojo notaro antspaudu. Notaro atstovas notarinius veiksmus atlieka atstovaujamojo notaro biure. Už notaro atstovo padarytą žalą fiziniams ar juridiniams asmenims, vykdant notaro profesinę veiklą, atsako atstovaujamasis notaras. Notaro atstovo atsakomybė notarui už notaro atstovo padarytą ir notaro fiziniams ar juridiniams asmenims atlygintą žalą nustatoma šio straipsnio šeštojoje dalyje nurodytoje sutartyje. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu gali būti skiriamas pavaduojantis notaras ne ilgesniam kaip trisdešimties dienų terminui. Jei, pasibaigus šiam terminui, pavaduojamasis notaras ir toliau negalės eiti savo pareigų, skiriamas notaro atstovas. Pavaduojančiam notarui pavedama aptarnauti notaro, laikinai negalinčio eiti notaro pareigas, veiklos teritoriją, nustatytą pagal šio įstatymo 6 straipsnį. Notaro pavadavimas įforminamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu. Notaras gali pavaduoti tik vieną notarą. Pavadavimo metu pavaduojamasis notaras negali atlikti notarinių veiksmų. Pavaduojantis notaras pavadavimo metu savo vardu ir lėšomis atlieka notarinius veiksmus, susijusius su pavaduojamojo notaro veiklos teritorijoje atsiradusiu palikimu, taip pat su pavaduojamojo notaro sudarytų dokumentų, saugomų pavaduojamojo notaro biure, išdavimu Pavadavimo metu pavaduojantis notaras notarinius veiksmus atlieka savo notaro biure. 2012 m. sausio 6 d. įstatymu pakeista tik tai, kad notaro atstovu gali būti asmuo, atitinkantis šio įstatymo 3 straipsnio antrosios dalies 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 punktų reikalavimus. Pagal 2012 m. balandžio 28 d. įstatymo pakeitimą notaro atstovu taip pat gali būti skiriamas buvęs notaras, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, pagal šio įstatymo 23 straipsnio pirmosios dalies 3 punktą (notaro pareiškimu), tačiau ne ilgiau nei numato šio straipsnio 8 punktas (iki jam sukaks 70 metų), ir nebegali būti skiriamas atstovu notaras, kurio įgaliojimai baigėsi sulaukus įstatyme numatyto amžiaus.

Notarų įgaliojimų pasibaigimas

1992 m. gruodžio 1 d. Notariato įstatymas numato 7 notaro veiklos pasibaigimo pagrindus: notaras miršta arba atleidžiamas iš pareigų; netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; padaro nusikaltimą; teismo nuosprendžiu uždraudžiama eiti notaro pareigas; dėl ligos ar luošumo gydytojų komisija pripažįsta negalint eiti notaro pareigų arba be pateisinamos priežasties jis atsisako būti tokios komisijos tiriamas; jis tampa nemokiu skolininku (prasiskolina); sulaukia 65 metų.

1994 m. spalio 7 d. redakcijoje atsirado tokie nauji įgaliojimų pasibaigimo pagrindai: notaro pareiškimu; nuteisus jį už tyčinį nusikaltimą arba neatsargų nusikaltimą tarnyboje; atestacinei komisijai pripažinus, kad notaras neatitinka einamų pareigų; Garbės teismo prie Notarų rūmų sprendimu; neįvykdžius reikalavimo per tris mėnesius nuo priesaikos priėmimo dienos atidaryti savo biurą arba sudaryti bendros veiklos sutartį su kitais notarais ir apsidrausti. Notaro įgaliojimų pasibaigimas (atleidimas iš pareigų) įforminamas teisingumo ministro įsakymu.

1998 m. liepos 1 d. redakcijoje numatyti nauji notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindai: įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo notaras nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba notarui paskiriama bausmė, dėl kurios jis negali dirbti notaru, arba atimama teisė dirbti notaru; teisingumo ministrui pritarus Notarų garbės teismo siūlymui atleisti notarą iš pareigų; kai jis netinka eiti pareigas pagal atestavimo rezultatus; neįvykdžius reikalavimo nedirbti kito darbo, išskyrus pedagoginį ir mokslinį tyrimo darbą, bei nedalyvauti bendroje komercinėje ūkinėje veikloje su kitų profesijų atstovais; jei notaras ilgiau kaip 4 mėnesius iš eilės nemoka mokesčių Notarų rūmams.

1999 m. birželio 30 d. įstatyme įgaliojimų pasibaigimo pagrindų sąrašas pasipildė dar vienu punktu: jei notaras buvo SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos numatyti apribojimai.

2003 m. vasario 12 d. redakcijoje šiek tiek pakeistas punktas dėl notaro teistumo, t. y. įgaliojimai pasibaigia, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo notaras nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jeigu neišnyko teistumas. Be to, atsirado nauja nuostata, kad notaro įgaliojimai gali būti pratęsti teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų.

2007 m. birželio 21 d. redakcijoje atsirado naujas punktas, numatantis, kad notaro įgaliojimai pasibaigia, jeigu notaras daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka mokesčių valstybės biudžetui įstatymų nustatyta tvarka. Įgaliojimai taip pat baigiasi, jei notaras nevykdo reikalavimo negauti jokio kito atlygio, išskyrus notaro atlyginimą, kompensaciją už darbą Notarų rūmuose bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.

2012 m. balandžio 28 d. redakcijoje pakeistas punktas dėl notaro amžiaus: notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus nebe 65, o 70 metų.

Notarinių veiksmų atlikėjai

Lietuvoje notarinius veiksmus gali atlikti šie asmenys:

notarai;
Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai;
seniūnai;
kiti subjektai, kuriems įstatymas suteikia tokią teisę.
Nepriklausomai nuo to, kuris iš šių subjektų atlieka notarinį veiksmą, patvirtinto dokumento galia išlieka tokia pati. Notariato įstatymo 26 str. 2 d. sakoma: notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Atitinkamai CK numato, jog ginčijant šiuos dokumentus negali būti remiamasi liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Tad, kaip matome, įstatymas numato gana stabilią ir tvirtą notarinio dokumento galią, todėl toks platus notarinius veiksmus turinčių teisę atlikti subjektų sąrašas atrodo nepakankamai pagrįstas.

Ypač abejonių kelia seniūnams suteikta teisė atlikti kai kuriuos notarinius veiksmus. Pagal Vietos savivaldos įstatymą seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys. Seniūnijai vadovauja seniūnas ir jo funkcijos susijusios su tam tikrų ūkinio pobūdžio paslaugų teikimu bei jų teikimo organizavimu seniūnijos teritorijoje. Seniūnui nėra keliamas aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimas, tuo tarpu Notariato įstatymo 27 str. numatyta, jog seniūnai priskirtos teritorijos gyventojams atlieka šiuos notarinius veiksmus:

tvirtina įgaliojimus, kuriuos fiziniai asmenys duoda korespondencijai (konkrečiai – siunčiamiems pinigams ir siuntiniams) gauti, taip pat darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms išmokoms, pensijoms, pašalpoms, stipendijoms, išmokoms už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gauti;
liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;
liudija parašo dokumentuose tikrumą.
Tad atlikti tam tikrus notarinius veiksmus patikėta žmonėms, kurie dažniausiai neturi net minimalaus teisinio išsilavinimo, nors jų patvirtintiems dokumentams suteikiama tokia pat teisinė galia kaip ir tiems, kuriuos patvirtina notaras. Pats seniūnas šiuo atveju neatsako už savo veiksmais padarytą žalą, atsakomybė pereina valstybei. Situacija paprastai aiškinama taip: esą rajonuose ne visur yra lengvai pasiekiamas notaras, todėl suteikus atitinkamas funkcijas seniūnui lengviau, ypač vyresniems žmonėms, įgyvendinti savo materialines subjektines teises. Problema iš tiesų aktuali, tačiau ją spręsti derėtų pavesti pačiai notariato sistemai (galbūt Notarų rūmai iš notarų įnašų primokėtų tiems notarams, kurie dirba rajonuose, ir kurių pajamos nesiekia tam tikro minimalaus lygio). Tik tokiu būdu gali būti išsaugotas pasitikėjimas notariniu dokumentu, kurį lemia tiek aukšta notaro kvalifikacija, tiek jo nepriklausomumas bei objektyvumas.

Pažvelgus į šio instituto raidą, akivaizdu, kad seniūnų teisės šioje srityje buvo nuosekliai siaurinamos, tačiau atsisakyti šio ydingo reguliavimo vis nesiryžtama.

Notarinių veiksmų atlikimo metodinės taisyklės, jų kaita ir panaikinimas

Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje notarinių veiksmų atlikimą reglamentavo 1974 m. birželio 26 d. Lietuvos TSR valstybinio notariato įstatymas , kuriame buvo įtvirtintos notarinių veiksmų atlikimo taisyklės.

Nepriklausomos Lietuvos 1992 m. gruodžio 1 d. Notariato įstatymo redakcijos 43 straipsnis sako, kad notarinių veiksmų atlikimo metodines taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, suderinusi su Notarų rūmais. Tačiau ilgą laiką jos nebuvo priimtos.

1999 m. gruodžio 30 d. įsigaliojo teisingumo ministro patvirtintos notarinių veiksmų atlikimo metodines taisyklės , tačiau 2001 m. liepos 1d. įsiteisėjus naujam CK ir pakitus notarinių veiksmų atlikimo reglamentavimui bei 2003 m. sausio 1 d. įgijus teisinę galią naujam CPK, 2003 m. vasario 12 d. Notariato įstatymo redakcijoje nebeliko nuostatos, įtvirtinančios notarinių veiksmų metodines taisykles. Vietoje to 43 straipsnyje liko: „Notaro vykdomieji įrašai pagal užprotestuotus arba neprotestuotinus vekselius ar čekius yra vykdytini ir vykdomieji dokumentai yra vykdomi civilinio proceso tvarka“, tad 2004 m. kovo 2 d. teisingumo ministras šias taisykles atšaukė . Šiuo metu metodinių taisyklių nėra, kadangi praktika parodė, jog nuolat kintant teisės aktams ir sudėtingėjant civilinei apyvartai, sukurti tvarias ilgalaikes taisykles, kurios neprarastų praktinio aktualumo yra neįmanoma.

Privalomoji notarinė forma

Atkreiptinas dėmesys į CK 1.77 str. įtvirtintą principą, jog šalys savo susitarimu notariškai gali patvirtinti bet kurį sandorį, nors įstatymas privalomosios notarinės formos jam ir nenumato. Kol Lietuvos įstatymuose nebuvo įtvirtinta didesnė notarinio dokumento įrodomoji galia, šios normos prasmė buvo gana simbolinė, kadangi jis, kaip ir bet koks kitas rašytinis įrodymas, galėjo būti paneigtas bendra tvarka, todėl sandorio šalys retai naudodavosi notaro paslaugomis. 1998 m. pakeitus Notariato įstatymą bei 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujajam CPK, buvo įtvirtintas notarinio dokumento, kaip oficialaus rašytinio įrodymo, statusas. Toks statuso pasikeitimas neabejotinai padidino pasitikėjimą juo. Nuo šio momento kitą prasmę įgijo ir minėtasis CK 1.77 str., kadangi tiek santykiai tarp verslininkų, tiek kiti civiliniai teisiniai santykiai tarp fizinių asmenų, patvirtinus juos notariškai, tapo gerokai saugesni. Tad galima teigti, jog nuo minėtųjų datų Lietuvos notarų veikla smarkiai išsiplėtė, nes prie privalomosios notarinės formos dokumentų prisidėjo ir žymi dalis sandorių bei kitų notarinių veiksmų, kuriems notarinę formą šalys suteikia pačios.

Kokios prielaidos ir sąlygos leido Lietuvos įstatymų leidėjui notariniam dokumentui suteikti oficialaus rašytinio įrodymo statusą, drauge ir didesnę įrodomąją galią? Pirmiausiai tai lėmė pagrindiniai lotyniškojo notariato principai. Jeigu notaras – valstybės įgaliotas asmuo, nepasitikėti jo atliktu veiksmu nėra pagrindo. Visiškai logiška prielaida, kad valstybė, suteikdama konkrečiam asmeniui konkrečias funkcijas, tinkamai patikrino tiek jo kvalifikaciją, tiek reputaciją. Be to, tiek notariato savivaldos struktūra, tiek Teisingumo ministerijos vykdoma priežiūra garantuoja deramą notaro veiklos priežiūros kokybę. Galiausiai tiek notaro civilinės, tiek drausminės, administracinės bei baudžiamosios atsakomybės ypatumai, kai įtvirtintas griežčiausios atsakomybės principas, garantuoja notaro sąžiningumą bei kliento saugumą. Notarinio dokumento galią lemia ir notarinių funkcijų specifika. Iš esmės valstybė notarui patiki atlikti civilinių teisinių santykių teisėtumo administratoriaus funkciją. Šiuo požiūriu notaras privalo ne tik užtikrinti, kad sandorių turinys neprieštarautų įstatymų reikalavimams bei atitiktų šalių valią, bet ir tinkamai vykdyti jau aptartą išaiškinimo pareigą (t. y. užtikrinti, kad sandorio sąlygos atitiktų tikrąją šalių valią), garantuoti, kad sandorio atlikimo metu šalys būtų veiksnios, užtikrinti jų tapatybės kontrolę ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuo 1998 m. Notariato įstatyme buvo įtvirtinta teismų pareiga persiųsti Lietuvos notarų rūmams visus įsiteisėjusius sprendimus dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu. Ši naujovė neabejotinai prisidėjo prie notaro darbo efektyvumo. Nuo 2011 m. sausio 1 d. ši informacija kaupiama Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre.

Sovietmečiu valstybinio notaro funkcija iš esmės buvo tvirtinti tipinio pobūdžio sandorius. Dėl laisvosios rinkos sąlygomis susiformavusios civilinių teisinių santykių įvairovės atsirado gerokai sudėtingesnių sandorių, tad juos tvirtinančiam notarui būtina turėti daug gilesnių civilinės bei komercinės teisės žinių, nepakanka gebėti vien tik formaliai patvirtinti pateiktus dokumentus. Šiandien savaime suprantama tokia situacija, kai notaras ne tik tvirtina sandorį, bet ir nuo pat pradžių jį rengia bei atlieka kitus su jo galiojimu susijusius formalius veiksmus (pvz., registruoja valstybiniuose registruose). Tai neabejotinai didina notarinio dokumento reikšmę ir pasitikėjimą juo, kadangi dalyvaudamas dokumento rengime nuo pat pradžių notaras ne tik prisiima visą atsakomybę už turinio teisėtumą, bet ir užtikrina šalių lygybės principo tinkamą įgyvendinimą bei garantuoja tikrosios šalių valios įkūnijimą notariškai patvirtintame dokumente. Be kita ko, ir klientas suvokia, kad mokestis notarui skirtas ne už „formalų antspaudo padėjimą“.

Ypatingą pasitikėjimą notaro profesija bei notarinio dokumento galia liudija ir tai, kad notarams suteiktos tam tikros specifinės funkcijos. Geriausias pavyzdys – paveldėjimo teisės liudijimų išdavimas. Tuo metu, kai Europoje vis dar diskutuojama apie galimybę „paveldėjimo bylas“ iš teismų perduoti notarams, Lietuvos notarai paveldėjimo reikalus labai efektyviai tvarko jau per penkiasdešimt metų.

Be to, Lietuvoje gana intensyviai diskutuojama ir apie kitų valstybės funkcijų perdavimą notarams. Tai ne tik padėtų sumažinti teismų darbo krūvį, bet ir leistų optimizuoti civilinės metrikacijos įstaigų darbą.

Plečiant notariato funkcijas buvo labai svarbus 2011 m. priimtas Europos Teisingumo Teismo (ETT) sprendimas suteikti galimybę valstybėms narėms taikyti notarams pilietybės reikalavimą. Teismas visuose išanalizuotuose sprendimuose atkreipė dėmesį į tai, kad „notaro veikla siekiama bendrojo intereso tikslų, visų pirma užtikrinti tarp privačių asmenų sudarytų aktų teisėtumą ir teisinį saugumą, yra imperatyvus bendrojo intereso pagrindas, kuris pateisina galimus Europos sutarties 43 straipsnio apribojimus, kuriuos lemia notarų veiklos ypatumai, pavyzdžiui, notarų veiklos organizavimas nustatant jiems taikomą įdarbinimo tvarką, ribojant jų skaičių ar teritorinę kompetenciją, numatant atlyginimo už notarinius veiksmus, notarų nepriklausomumo, su jų pareigomis nesuderinamas veiklos taisykles ir jų nepakeičiamumo garantijas, jei šie apribojimai leidžia pasiekti tokius tikslus ir yra tam būtini.“ Taigi pati ETT pozicija iš esmės uždraudė valstybėms narėms taikyti tik vieną iš sąlygų asmeniui tapti notaru – pilietybę – ES valstybių piliečiams. Tuo tarpu visi kiti apribojimai, pavyzdžiui, kvalifikacinis egzaminas, skaičiaus ribojimas, valstybinės kalbos mokėjimas, viešas konkursas vietai užimti ir pan., kaip matyti iš pateiktos sprendime argumentacijos, ETT pripažinti pagrįstais. Tad galima daryti išvadą, kad šie ETT sprendimai neturės esminės įtakos Lietuvos notarų korpuso formavimui.

Kitas svarbus klausimas susijęs su ETT sprendimų įtaka notarų funkcijų turiniui. Kitaip tariant, gali kilti abejonių, ar valstybė pasirengusi notarui pavesti funkcijas, glaudžiai susijusias valstybės funkcijomis (pvz., santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių sutikimu, vykdomųjų įrašų darymas, paveldėjimo bylų tvarkymas)? Visuose ETT sprendimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas ne kartą yra akcentavęs, jog EB 45 str. 1 pastr. numatyta leidžianti nukrypti nuostata turi būti taikoma tik tai veiklai, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas. Ši nuostata negali būti taikoma pagalbinei ir parengiamajai veiklai, skirtai viešosios valdžios funkcijoms vykdyti arba tam tikrai veiklai, kurią vykdant nors ir palaikomi kontaktai, įskaitant reguliarius bei organiškus, su administracinėmis ar teisminėmis institucijomis ar net dalyvaujama jų veikloje, tačiau nedaroma įtaka tokių institucijų vertinimui ir sprendimų priėmimui. Minėtais sprendimais notaro veikla tvirtinant sandorius, dalyvaujant paveldėjimo bylų tvarkyme, išduodant vykdomuosius įrašus ir net taikant tam tikras laikinąsias apsaugos priemones nėra pripažinta tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas. Ši veikla pripažinta pagalbine. Taigi, viena vertus, galima teigti, kad ETT nesukūrė prielaidų riboti notarų funkcijas bei neužkirto kelio jas plėsti. Kita vertus, būtų pagrįsta teigti, kad įstatymų leidėjui paliekama teisė nustatyti, jog tam tikras viešąsias funkcijas gali atlikti išimtinai tik turintys atitinkamos valstybės pilietybę notarai (pvz., svarstytina ar pilietybės reikalavimas negalėtų būti taikomas tuo atveju, jeigu notarui būtų suteikta teisė perimti civilinės metrikacijos skyrių funkcijas arba teisė nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių sutikimu).

Aptariamuose sprendimuose ETT nepaneigė to fakto, kad notarai vykdo viešosios valdžios funkcijas. ETT, įvertinusi EB sutarties 45 str. 1 pastr. esančios išlygos taikymo apimtį nusprendė, kad notaro vykdomos viešo pobūdžio funkcijos nėra tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas. Kitaip tariant, ETT, gana siaurai aiškindamas nurodytą išimtį, konstatavo, kad notarai savo veikloje tiesiogiai nerealizuoja valstybės iuris imperii tokia apimtimi, kuri yra būtina norint taikyti išimtį dėl pilietybės. Taigi iš nurodytų ETT sprendimų negalima daryti išvados, kad jais buvo paneigtas notarų vykdomos veiklos viešas pobūdis. Greičiau atvirkščiai – ETT konstatavo, kad notaras vykdo glaudžiai su iuris imperii realizavimu susijusias ir valstybės valdžią įgyvendinti padedančias funkcijas.

Hipotekos įstatymas, Hipotekos registro veiklos pradžia

Pirmas Lietuvos Respublikos ipotekos (tuomet vartotas toks terminas) įstatymas buvo priimtas 1936 m. lapkričio 30 d. Jo pagrindinis tikslas buvo įtvirtinti viešumo principą, supaprastinti ir pagreitinti dokumentų sudarymo ir registravimo procedūrą, pašalinti apribojimus disponuojant nuosavybe.

Priėmus minėtą Ipotekos įstatymą buvo sukurta ir Ipotekos sistema. Kiekvienoje apskrityje buvo įsteigtos ipotekos įstaigos, jose dirbo ipotekos teisėjas, sekretorius ir kiti tarnautojai .

Savarankiško Lietuvos notariato raidą ir plėtrą nutraukė 1940 m. SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija. Šalį valdant Sovietų Sąjungai čia buvo įvesta valstybinio notariato sistema. Ji funkcionavo iki 1992 m., t. y. kurį laiką ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje .

1992 m. buvo priimtas naujas Hipotekos įstatymas, reguliuojantis nekilnojamojo turto, laivų ir orlaivių įkeitimą. Įstatyme buvo numatyta, kad hipotekos lakštas turi būti patvirtintas notaro ir nustatyta tvarka įregistruotas Hipotekos registre . Tačiau hipotekos skyriai įkeitimus pradėjo registruoti tik 1998 metų balandžio 1 dieną .

Iki tol įkeitimus registruodavo apskrities valdytojo administracijos padaliniai miestuose ir rajonuose, respublikiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai, kelių policija bei Susisiekimo ministerija , taip pat Nekilnojamojo turto registro, Laivų rejestro ir Laivų knygos tvarkymo įstaigos .

Vadovaujantis Hipotekos registro steigimo įstatymo redakcijomis, anksčiau turto įkeitimo sutartis registravusios įstaigos bei neregistruojamas sutartis saugoję kreditoriai iki 1998 m. balandžio 1 d. buvo įpareigoti jas perduoti hipotekos registro tvarkymo įstaigoms Teisingumo ministerijos nustatyta tvarka. Numatyta, kad Registrą tvarko hipotekos skyriai prie apylinkės teismų ir Centrinė hipotekos įstaiga. Hipotekos skyriai prie apylinkės teismų registruoja bei išregistruoja hipotekas ir įkeitimus, be to, keičia registro duomenis. Hipotekos teisėjai taip pat atlieka priverstines išieškojimo iš įkeisto turto ne ginčo tvarka procedūras. Įsteigus Hipotekos registrą, duomenys apie visus Lietuvoje sudarytus įkeitimo sandorius imti kaupti vienoje vietoje, todėl hipotekos teisėjas galėjo gauti visą bylos nagrinėjimui reikalingą informaciją apie skolininką, įkeistą turtą, įsipareigojimo dydį, kreditorius, kuriems skolininkas yra įsipareigojęs, bei kreditorių reikalavimo eiliškumą .

2001 m. liepos 1d. įsigaliojus CK, toliau buvo laikomasi nuostatos, kad sutartinės hipotekos lakštą tvirtina notaras (CK 4.185 str. 1 d.). Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo Hipotekos registre momento (CK 4.187 str.), o registruojama Hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu (CK 4.185 str. 3 d.). Dėl įkeisto daikto pardavimo iš viešųjų varžytynių arba suteikimo teisės hipotekos kreditoriui administruoti įkeistą daiktą kreditorius kreipiasi į hipotekos teisėją (CK 192 str. 1 d.) .

Šiuo metu galiojančioje 2012 m. liepos 1 d. Notariato įstatymo redakcijoje nustatyta nauja notaro funkcija – atlikti vykdomuosius įrašus dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą. Taip pat atsisakyta hipotekos teisėjų ir deleguota hipotekos registravimo funkcija notarams.

2001 m. įsigaliojusio CK įtaka notarų veiklai ir notarų funkcijų išplėtimas

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK numatė daugelio naujų registrų sukūrimą. Vienas pirmųjų buvo Testamentų registras , įsteigtas 2001 m. liepos 1 d. Testamentų registro paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose patvirtintus, priimtus saugoti ar panaikintus testamentus, palikimo priėmimo faktus, taip pat apie užsienio valstybėse, ratifikavusiose priėmusiose ar pasirašiusiose 1972 m. gegužės 16 d. Konvenciją dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo, sudarytus ir priimtus saugoti testamentus ir teikti apie juos informaciją. Testamentų registre nekaupiami ir netvarkomi duomenys, susiję su testamento turiniu, testatoriaus išreikšta valia bei paveldėtu turtu. Duomenis notarai teikia asmeniškai, paštu arba elektroniniu būdu. Testamentų registras nėra viešas registras, o informacija notarui, teismui ir kitiems suinteresuotiems asmenims teikiama tik po testatoriaus mirties.

Naujasis CK įvedė naują vedybų sutarčių institutą, todėl 2002 m. liepos 1 d. veiklą pradėjo Vedybų sutarčių registras . Vedybų sutarčių registro paskirtis – registruoti vedybų sutartis, sugyventinių sutartis dėl bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo pasibaigus bendram gyvenimui bei turto padalijimo faktus, nurodytus CK 3.125 str., Vedybų sutarčių registro nuostatų nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, teikti duomenis, atlikti kitus registro tvarkymo veiksmus. Nuo 2010 m. sausio 1 d. notarai, patvirtinę vedybų sutartį, sutartį dėl turto padalijimo, duomenis Vedybų sutarčių registrui teikia elektroniniu būdu.

2002 m. liepos 17 d. įsteigtas Sutarčių registras . Tai viešas valstybės registras, kurio paskirtis – teisės aktų nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti duomenis apie pirkimo išsimokėtinai, pirkimo su atpirkimo teise bei lizingo sutartis, kurių dalykas yra neregistruotinas daiktas, įsigytas verslui arba paslaugoms teikti. Sutarčių registro informacija gali būti teikiama visiems suinteresuotiems asmenims už atlyginimą, kurio dydis nustatomas LR Vyriausybės nutarimu.

Tarp CK numatytų sukurti registrų Įgaliojimų registro ir privaloma notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registracijos nebuvo. Notarinė praktika parodė, kad notarams, bankams bei kitiems asmenims, kuriems pateikiami notariškai patvirtinti įgaliojimai, svarbi informacija, ar patvirtintas įgaliojimas nėra panaikintas. Todėl nuo 2005 m. liepos mėnesio Notarų rūmai pradėjo kaupti duomenis apie notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų panaikinimą. Ši informacija buvo teikiama notarams. Vėliau jau Teisingumo ministerija ėmėsi iniciatyvos steigti Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registrą, kuriame būtų kaupiama informacija ne tik apie įgaliojimų panaikinimą, bet ir apie pačius įgaliojimus . Todėl 2011 m. sausio 1 d. savo veiklą pradėjo Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registras . Registro paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti duomenis apie notarine tvarka patvirtintus ir notarų patvirtintiems prilygintus įgaliojimus bei užtikrinti, kad apie kiekvieno notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo galiojimą būtų tinkamai informuojami ir sandorius sudarantys asmenys, ir notarai, tokiu būdu siekiant išvengti neteisėtų sandorių sudarymo ir tvirtinimo.

Įsigaliojęs naujasis CK gerokai išplėtė notaro funkcijas. 2001 m. liepos 1 d. Notariato įstatymo redakcijoje įtvirtinti du nauji notariniai veiksmai: notaro kompetencijai priskirta surašyti ar tvirtinti dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtinti, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės. Taip pat notaras tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams. Šios nuostatos pradėtos taikyti 2004 m. sausio 1 d., pradėjus veikti Juridinių asmenų registrui.

2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo CK 5.53 str. 2 d. pakeitimai , pagal kuriuos įpėdinis dėl palikimo priėmimo pagal turto apyrašą kreipiasi nebe į teismą, o į palikimo atsiradimo vietos notarą.

Tais pačiais metais buvo padarytas CPK pakeitimas, papildant 192 straipsnį 8 dalimi . Nustatyta, kad jei nėra galimybių apklausti liudytoją teismo posėdyje, galima remtis rašytiniais liudytojo parodymais, duotais notaro akivaizdoje ir jo patvirtintais.

Depozitinės sąskaitos

Vienas Notariato įstatyme numatytų notaro veiksmų yra pinigų į depozitinę sąskaitą priėmimas. Visą notariato laikotarpį šis notarinis veiksmas nebuvo atskirai reglamentuotas. Antai 1999 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 362 „Dėl laikinųjų notarinių veiksmų atlikimo metodinių taisyklių patvirtinimo“ nurodė, kad „pinigai ir vertybiniai popieriai kaip depozitas priimami pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintas atskiras taisykles“, tačiau šios taisyklės nebuvo nustatytos. Ir tik 2008 m. vasario 11 d. Lietuvos notarų rūmų prezidiumo sprendimu Nr. 11 buvo patvirtintos pinigų priėmimo į notaro depozitinę sąskaitą ir jų išmokėjimo taisyklės, kuriomis bandoma detaliau reglamentuoti šį notarinį veiksmą .

2001 m. įsigaliojus naujajam CK, ne viename kodekso straipsnyje numatyta, kad skolininkas, negalėdamas įvykdyti prievolės kreditoriui, gali įmokėti atitinkamą sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą (pvz., CK 6.56 str. 1 d., CK 4.226 str., CK 6.51 str., CK 6.583 str. 7 d., CK 6.662 str. 6 d.).

CK 6.344 straipsnyje reglamentuojama pirkėjo pareiga sumokėti kainą ir kitas išlaidas. Kodekso rengėjai buvo numatę, kad tais atvejais, kai įstatymai nustato, jog prekybos sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešajame registre, pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo registre. Tačiau notarai suabejojo, ar saugu dideles sumas laikyti notaro depozitinėje sąskaitoje,susirūpinta, kas su šiais pinigais nutiktų kredito įstaigos, kurioje yra sąskaita, bankroto atveju. Tad šis CK straipsnis buvo papildytas, suteikiant teisę šalims susitarti dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos. Praktiškai atsiskaitymas pagal notariškai tvirtinamas pirkimo-pardavimo sutartis paprastai vyksta nesinaudojant notaro depozitine sąskaita. Tačiau notarų baimė buvo be pagrindo, nes CK 6.56 str. 8 dalyje reglamentuota, kad bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai .

Juridinių asmenų registro veiklos pradžia ir notaro vaidmuo

CK nustatyta, kad notaras turi atlikti juridinių asmenų steigimo bei steigimo dokumentų keitimo teisinį tyrimą, išskyrus tuos atvejus, kai pagal savo esmę bei pobūdį teisinis tyrimas negalėtų būti atliekamas ir šiuos išimtinius atvejus CK leidžia numatyti žemesnės teisinės galios teisės akte – Juridinių asmenų registro nuostatuose.

2004 m. sausio 1 d. pradėjus veikti Juridinių asmenų registrui , jo nuostatuose buvo numatyti šie išimtiniai atvejai, kai juridinių asmenų steigimo ar steigimo dokumentų keitimo atvejais notarai neturėtų atlikti teisinio tyrimo. Šioms išimtims priskirtos politinės partijos ir politinės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, profesinės sąjungos ir jų susivienijimai, biudžetinės įstaigos ir viešieji juridiniai asmenys, veikiantys pagal CK 2.46 straipsnio 3 dalyje numatytą teisės aktą. Visais kitais juridinių asmenų steigimo bei steigimo dokumentų keitimo atvejais, pvz., individualių įmonių, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir t. t., notaro teisinis tyrimas buvo būtinas.

Tačiau pastaraisiais metais imta siaurinti notarų funkcijas juridinių asmenų steigimo srityje ir imta plėsti aptariamų išimčių sąrašą. Į Juridinių asmenų registro nuostatų išimčių sąrašą 2009 m. papildomai įtrauktas Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės , valstybinės įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos steigimas bei dokumentų keitimas . Be to, 2009 m. įtvirtinta galimybė individualią įmonę ar uždarąją akcinę bendrovę steigti neatliekant notaro teisinio tyrimo, jeigu dokumentai pateikiami elektroniniu būdu, dokumentai rengiami vadovaujantis LR Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintais pavyzdiniais steigimo dokumentais, individualios įmonės ar uždarosios akcinės bendrovės pavadinime neketinama vartoti trumpojo valstybės pavadinimo „Lietuva“, o uždarosios akcinės bendrovės akcijos apmokamos piniginiu įnašu. Pažymėtina, kad nuo 2011 m. papildomai nustatyta galimybė keisti individualios įmonės ar uždarosios akcinės bendrovės steigimo dokumentus, neatliekant notaro teisinio tyrimo, kai dokumentai pateikiami elektroniniu būdu. Nuo 2011 m. Juridinių asmenų registro nuostatuose atsisakyta notaro atliekamo teisinio tyrimo ir steigiant asociaciją ar viešąją įstaigą, keičiant asociacijos ar viešosios įstaigos steigimo dokumentus, jeigu dokumentai pateikiami elektroniniu būdu tiesiogiai Registro tvarkytojui ir jeigu įstatymuose nurodyti steigimo dokumentai ir steigimo sandoris rengiami vadovaujantis pavyzdinėmis formomis, bei galiojant kai kurioms kitoms steigimui numatytoms išlygoms.

Šiuo metu išimčių, kai neturi būti atliekamas notaro teisinis tyrimas dėl juridinių asmenų steigimo bei steigimo dokumentų keitimo, yra tiek, jog tai iš esmės tampa taisykle, nors CK nustatytas bendras principas nepakito .

Notaro atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai

1992 m. gruodžio 1 d. Notariato įstatymo redakcijoje buvo numatyta, kad už notarinio veiksmo atlikimą ir teisines bei technines paslaugas notaras ima rinkliavą, kurios dydį nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

1994 m. spalio 7 d. redakcijoje jau reikalaujama, kad Teisingumo ministerija notaro atlyginimo dydį derintų su Finansų ministerija ir su Valstybine kainų ir konkurencijos tarnyba.

O 1995 m. birželio 28 d. įstatymo redakcijoje nurodyta notaro atlyginimo dydį suderinti tik su Finansų ministerija.

1998 m. liepos 1 d. redakcijoje išplėstas notaro atliekamų veiksmų, už kuriuos imamas atlygis, sąrašas: Už notarinio veiksmo atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas bei technines paslaugas. Atsiranda ir tam tikros notaro atlyginimo nustatymo gairės: jis turi garantuoti notaro pajamas, kurios leistų būti ekonomiškai nepriklausomam, sudaryti geras klientų aptarnavimo sąlygas, įdarbinti reikalingus darbuotojus ir turėti gerai techniškai aprūpintą biurą.

2012 m. balandžio 28 d. įstatymo redakcijoje įtvirtinta, kad notarų atlyginimo dydį (įkainius) nustato Teisingumo ministerija, atsižvelgdama į notarų atlyginimo (įkainių) nustatymo kriterijus, suderinusi su Finansų ministerija ir Lietuvos notarų rūmais. Pirmą kartą įstatymo straipsnyje konkrečiai nurodyta, į ką turi būti atsižvelgiama nustatant notaro atlyginimą: į tvirtinamo sandorio ar kito notarinio veiksmo vertę; atliekamo notarinio veiksmo ar teikiamos paslaugos pobūdį; notaro ekonominio nepriklausomumo užtikrinimą; notaro profesinės veiklos ir civilinės atsakomybės riziką; kryžminį subsidijavimą; sąnaudas.

Notaro ekonominio nepriklausomumo užtikrinimas

Galiojančio Notariato įstatymo 19 str. 1 d. nustato, kad už notarinio veiksmo atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas bei technines paslaugas notaras ima atlyginimą, kurio dydis turi garantuoti notaro pajamas, kurios leistų jam būti ekonomiškai nepriklausomam, sudaryti geras klientų aptarnavimo sąlygas, įdarbinti reikalingus darbuotojus ir turėti gerai techniškai aprūpintą biurą. Notaro ekonominis nepriklausomumas užtikrina notaro atliekamų veiksmų skaidrumą, visų notarinio veiksmo šalių interesų užtikrinimą bei notarui valstybės pavestų funkcijų nepriekaištingą vykdymą.

Tvirtinamo sandorio ar kito notarinio veiksmo vertė

Šio kriterijaus esmė yra ta, kad tais atvejais, kai sandorio vertė (kaina) pakankamai aiški bei išreikšta, pvz., tvirtinant nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, notaro atlyginimo skaičiavimo sistema turėtų būti nustatoma procentine išraiška. Tokia tvarka garantuoja mokesčio skaidrumą. Šis kriterijus taikomas daugumoje Europos Sąjungos valstybių (Belgijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Vengrijoje).

Atliekamo notarinio veiksmo ar teikiamos paslaugos pobūdis

Skirtingi notariniai veiksmai pagal savo esmę, atlikimo riziką, svarbą bei reikalingumą asmenims yra nevienodi. Viena notarinių veiksmų grupė – tai tradiciškai brangesni notariniai veiksmai, kurie paprastai nėra būtini visiems asmenims, kita grupė – socialiai reikšmingi ir todėl tradiciškai pigesni notariniai veiksmai. Kadangi notariniai veiksmai skiriasi pagal savo galimų pasekmių rizikingumą, todėl labai svarbu, kad nustatant atlyginimą į tai būtų atsižvelgta.

Notaro profesinės veiklos ir civilinės atsakomybės rizika

Skirtingi notariniai veiksmai turi skirtingą galimą jų pasekmių bei žalos atsiradimo riziką, ir ji vis didesnė augant sandorio vertei. Be to, pagal Notariato įstatymo 16 str. notaras atsakingas ne tik už savo, bet ir savo atstovo bei notaro biuro darbuotojų veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą. Didėjant sandorio vertei, didėja notaro atsakomybė. Tvirtindamas didelės vertės sandorius notaras nesėkmės atveju rizikuoja visu savo ir savo šeimos turtu. Pvz., tvirtindamas nekilnojamojo turto, kurio vertė 1 mln., sandorį notaras rizikuoja 900 000 litų suma (100 000 litų padengtų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas), nes esant mažiausiai notaro klaidai, būtent tokios sumos žalos atlyginimą jis turėtų sumokėti iš savo asmeninių lėšų.

Kryžminis subsidijavimas

Tai valstybės socialinio teisingumo politikos viena sudėtinių dalių. Svarbiausi ir socialiai reikšmingiausi notariniai veiksmai turi būti prieinami didžiajai daliai visuomenės, ypač kai įstatymas įpareigoja piliečius dėl tam tikrų veiksmų kreiptis į notarą. Pavyzdžiui, su brangiu turtu susijusius notarinius veiksmus dažniau atlieka labiau pasiturintys asmenys ir jų sąskaita netiesiogiai dotuojami tokie notariniai veiksmai, reikalingi visų socialinių grupių asmenims (dokumentų kopijų ar išrašų patvirtinimas, testamentų, įgaliojimų parengimas bei tvirtinimas, paveldėjimo teisės liudijimų išdavimas ir pan.). Būtent dėl to į socialinį notaro atlyginimo nustatymo kriterijų atsižvelgiama beveik visose Europos Sąjungos valstybėse.

Sąnaudos

Tai „praktinis“ kriterijus, susijęs su notaro kasdieniame darbe patiriamomis laiko ir materialinėmis sąnaudomis, pvz., biuro išlaikymas ir jo medžiagų sunaudojimas.

Minėtosios Seimo priimtos Notariato įstatymo pataisos padeda siekti dviejų tikslų – aiškių notarų paslaugų įkainių nustatymo kriterijų, kurie užtikrintų notarų paslaugų prieinamumą ir kokybę.

Nekilnojamojo turto registro ir notaro bendradarbiavimo perkėlimas į elektroninę erdvę

Remiantis senomis Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų redakcijomis, asmuo, norėdamas sudaryti nekilnojamojo turto sandorį pas notarą, pirmiausia turėdavo užsisakyti pažymą iš Registrų centro, tuomet su dokumentais apsilankyti pas notarą ir sudarius sandorį vėl vykti į Registrų centrą įregistruoti nuosavybės teisės.

2002-07-18 priimta Nekilnojamojo turto registro nuostatų redakcija , kurioje buvo numatyta, kad teritoriniai registratoriai rengia iš registro centrinio duomenų banko registro pažymas sandoriams apie įregistruotus nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus (toliau vadinama – pažyma sandoriui) arba nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenis elektroninio dokumento pavidalu nekilnojamojo turto sandoriui atlikti. Vadinasi, nuostatai įtvirtino dvejopą pažymų formą: popierinę, užsakomą asmens, norinčio sudaryti sandorį, ir elektroninę, kurią tiesiogiai gauna notaras.

Pagal šiuo metu galiojančius Nekilnojamojo turto registro nuostatus sandoriams atliekamas duomenų tikslinimas, bet pažymos nebeišduodamos.

2009 m. pradėta naudotis Nekilnojamojo turto sandorių viešosios elektroninės paslaugos (NETSVEP) sistema ir dabar nekilnojamojo turto sandoriai notaro biure registruojami „vieno langelio“ principu. Naudodamiesi NETSVEP turto pirkėjai ir pardavėjai gali atlikti visus su nekilnojamojo turto įsigijimu ir registravimu susijusius veiksmus notarų biure, tiesiogiai nesikreipdami į Registrų centrą. Pirkėjo prašymu, pateikiamu per notarą, nuosavybės teisės į įgytą nekilnojamąjį turtą įregistruojamos nesilankant Registrų centre.

e. notaro sistema

2012 m. Lietuvos notarų rūmų užsakymu ir lėšomis buvo pradėtas įgyvendinti e. notaro sistemos projektas. Atlikta e. notaro informacinės sistemos analizė ir techninė užduotis, kurios pagrindu ir bus kuriama pati e. notaro sistema. Jos esmė – sudaryti galimybes klientui notarinius veiksmus atlikti elektroninėje erdvėje. Vieni notariniai veiksmai bus perkelti į elektroninę erdvę 3-iuoju brandos lygiu, t. y. klientas galės užsakyti paslaugą ir pateikti dokumentus notarui elektroniniu būdu, tačiau rezultatą gaus atvykęs į notaro biurą, o kiti notariniai veiksmai – 4-uoju brandos lygiu, t. y. elektroniniu būdu bus galima ir užsakyti paslaugą, ir pateikti dokumentus notarui, ir atlikti notarinį veiksmą, ir pateikti dokumentą klientui. Pastaruoju lygiu numatoma atlikti tokius notarinius veiksmus: juridinių asmenų steigimo ir steigimo dokumentų pakeitimą, paveldėjimo teisės liudijimų išdavimą, nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimų išdavimą, piniginių sumų priėmimą į notaro depozitinę sąskaitą, vekselių ir čekių protestavimą, vykdomųjų įrašų užprotestuotuose ir neprotestuotinuose vekseliuose bei čekiuose atlikimą, sandorių projektų parengimą, teisinių konsultacijų teikimą, pareiškimų persiuntimą, dublikatų išdavimą, liudijimų, pakvitavimų išdavimą, vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimą, dokumentų vertimų patvirtinimą, pareiškimų dėl įgaliojimų panaikinimo patvirtinimą, nekilnojamojo daikto perdavimo aktų patvirtinimą ir kt.

Įdiegus e. notaro sistemą klientas galės atlikti notarinį veiksmą nuotoliniu būdu prisijungęs prie šios sistemos. Notaras parengs notarinio dokumento projektą ir per sistemą pateiks jį suderinti klientui. Klientas turės galimybę per sistemą patvirtinti notarinį dokumentą elektroniniu parašu, apmokėti pavedimu atlyginimą notarui, o notaras kliento aprobuotą dokumentą patvirtins savo elektroniniu parašu. Atliktas notarinis veiksmas bus registruojamas elektroniniame notariniame registre.

Elektroniniu būdu bus galima pateikti prašymą ir užsakyti nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenų tikslinimą (taip pat bet kokią kitą pažymą). Klientas galės pats pasirinkti ir pasiūlyti notarinio veiksmo atlikimo laiką. Sistemoje bus įdiegta klientų skundų pateikimo notarui bei susirašinėjimo su notaru funkcija, taip pat dokumentų, reikalingų notariniam veiksmui atlikti, pateikimas notarui elektroniniu būdu. Kartu numatoma įdiegti notarinių veiksmų registrą ir vekselių bei čekių registrą. Per sistemą bus pateikiami liudijimai apie hipotekos (įkeitimo) įregistravimą elektroniniu būdu, taip pat liudijimai apie nuosavybės įregistravimą Nekilnojamojo turto registre elektroniniu būdu. Klientas sistemoje galės matyti visus notarinius dokumentus, kuriuos tvirtinant yra dalyvavęs. Bus įdiegta vaizdo konferencijos su klientu funkcija, kuria naudodamasis notaras galės išaiškinti notarinio veiksmo esmę bei pasekmes klientui.

Lietuviškojo notariato raidos perspektyvos

Lietuvos notariatu vis labiau pasitiki ne tik klientai, bet ir valstybė. Todėl randasi įstatymų projektų, kuriais siekiama perduoti kai kurių valstybės funkcijų vykdymą notarui.

Santuokos nutraukimas bendru sutuoktinių sutikimu ir separacijos įtvirtinimas. Teisingumo ministerija yra pateikusi įstatymo projektą dėl kai kurių CK nuostatų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą bendru sutuoktinių sutikimu bei sutuoktinių separacijos įtvirtinimą, pakeitimo. Projekte siūloma šių funkcijų vykdymą iš teismų perduoti notarų kompetencijai. Siekiama sudaryti galimybę patiems sutuoktiniams pasirinkti, ar santuoką nutraukti ir patvirtinti gyvenimą skyrium teisme, ar notarine tvarka. Taip sumažėtų teismams tenkantis darbo krūvis, juolab kad tokiose bylose teismai nesprendžia ginčo, taigi, neatlieka teismams būdingos funkcijos. Siekiant apsaugoti sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir kreditorių interesus, siūlomas teisinis reglamentavimas įtvirtintų galimybę nutraukti santuoką ar patvirtinti gyvenimą skyrium notarine tvarka tik tais atvejais, kai sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų ir neturi kreditorių arba kreditoriai nereiškia pretenzijų dėl sutuoktinių turto pasidalijimo būdo. Notarai būtų įpareigoti tikrinti viešuosius registrus dėl sutuoktinių kreditorių buvimo ar nebuvimo ir privalėtų patys informuoti kreditorius apie sutuoktinių ketinimus dėl turto pasidalijimo.

Aptariamu atveju teisėjas šiandien atlieka iš esmės notaro vaidmenį – patikrina, ar šalys sutaria dėl santuokos nutraukimo bei separacijos sąlygų, ar neprieštarauja įstatymų nuostatoms ir patvirtina šį faktą. Neabejotinai didžiausią patirtį šioje srityje turi notarai, todėl nurodytų kompetencijų jiems perdavimas sveikintinas. Be to, svarbu tai, jog notarui nurodytą kompetenciją siūloma suteikti tik tada, kai sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų ir sudaro sutartį dėl santuokos nutraukimo ar separacijos pasekmių. Be to, šis klausimas teisme nagrinėjamas ypatingąja teisena, tad teismas iš esmės atlieka civilinės teisės administratoriaus vaidmenį.

Kai kurių civilinės metrikacijos funkcijų perdavimo notarams prielaidos:

a) panašūs notarų ir civilinės metrikacijos įstaigų uždaviniai: registruodamos civilinės būklės aktus civilinės metrikacijos įstaigos užtikrina teisėtumą, kad būtų apginti tiek valstybės, tiek visuomenės interesai, apsaugotos asmeninės bei turtinės piliečių teisės; notarai užtikrina, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų;
b) tiek civilinės būklės aktų registravimo funkcija, tiek notarų atliekamas sandorių ir dokumentų tvirtinimas yra valstybės deleguotos funkcijos, o vykdant jas atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia civiliniai teisiniai santykiai ir / ar asmens teisinis statusas;
c) civilinės metrikacijos įstaigų veiklą ir registruojamų civilinės būklės aktų teisėtumą bei notarų veiklą, apibrėžtą Notariato įstatyme, prižiūri Teisingumo ministerija;
d) rinkliavų dydžius už civilinės būklės aktų registravimą ir notarų atlyginimų dydžius už notarinių veiksmų atlikimą nustato valstybė;
e) kai kuriuos notarinius veiksmus ir kai kurias civilinės metrikacijos funkcijas atlieka LR konsuliniai pareigūnai ir seniūnai;
f) savo pobūdžiu bei atlikimo tvarka panašūs dauguma notarų ir civilinės metrikacijos funkcijų bei veiksmų; dažnai registruojant civilinės būklės aktą tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda ir notarai arba registruojant civilinės būklės aktą atsiranda notaro kompetencijai priskiriami teisiniai santykiai (pvz., gimimo, tėvystės pripažinimo ir tėvystės nustatymo registravimas. Remiantis LR CK 3.141 str., jeigu vaiką pagimdžiusi moteris yra nesusituokusi, tėvystė gali būti pripažįstama pagal asmens, laikančio save vaiko tėvu, pareiškimą, kuris turi būti patvirtintas notaro. Tokį pareiškimą save tėvu laikantis vyras kartu su vaiko motina turi pateikti civilinės metrikacijos įstaigai. Ši procedūra atliekama pas notarą, kurio patvirtinto pareiškimo pagrindu civilinės metrikacijos įstaiga vaiko gimimo įraše įrašo duomenis apie vaiko tėvą ir išduoda gimimo liudijimą);
g) notarų funkcijos bei veiksmai yra gladžiai susiję su civilinės būklės aktais ir jų registravimu; visuose veiksmuose notarai naudojasi gyventojų registro duomenimis ir civilinės metrikacijos įstaigos išduotais liudijimais.

Taigi dėl nurodytų argumentų vis dažniau pasigirsta balsų apie galimybę perduoti tam tikras civilinės metrikacijos įstaigų funkcijas notarams. Pirmiausiai kalbama apie galimybę perduoti santuokų registravimą. Akivaizdu, jog santuokos registravimas atlieka dvigubą funkciją – iškilmingumo bei teisinės kontrolės. Santuokos registravimas yra iškilmingumo reikalaujantis aktas, jo dalyviams tai neeilinė šventė. Tačiau civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojams tai yra rutininė veikla ir nuoširdaus iškilmingumo bei individualaus požiūrio į kiekvienos santuokos registravimą iš jų reikalauti būtų sudėtinga. Suteikus galimybę notarams registruoti santuokas, situacija pasikeistų. Šiandien vis daugiau asmenų turi „savo notarą“, kuris žino klientų asmeninio gyvenimo subtilybes. Tam tikrą įtaką turi ir tai, jog mokestis už santuokos registravimą tenka notarui, todėl jis ir finansiškai suinteresuotas paslaugos kokybe. Be to, notaras, kaip specialų teisinį išsilavinimą turintis bei panašias funkcijas vykdantis valstybės įgaliotas asmuo, neabejotinai gali tinkamai ir kvalifikuotai patikrinti santuokos sudarymo sąlygų buvimą ar nebuvimą. Jokių problemų nekels ir valstybiniai registrai: jau dabar notaras efektyviai dirba su gyventojų, testamentų, juridinių asmenų bei kitais viešaisiais registrais. Veikia ir sandorių elektroninio registravimo viešuosiuose registruose sistema, kuria notarai efektyviai naudojasi.

Taigi, nurodytos priežastys garantuoja, kad notaras gali greitai ir kokybiškai vykdyti civilinės metrikacijos įstaigų funkcijas. Maža to – visiškai įmanoma būtų notarui perduoti visų civilinės būklės aktų registravimą, dėl to neabejotinai, be visų kitų išvardytų privalumų, dar būtų sutaupytos valstybės biudžeto lėšos.

Vykdomųjų įrašų bazės plėtra

Priėmus LR Konstituciją iš notarų buvo atimta teisė daryti vykdomuosius įrašus skolos dokumentuose, motyvuojant tuo, jog teisingumą demokratinėje teisinėje valstybėje gali vykdyti tik teismai. Tačiau notarų vykdomieji įrašai galioja absoliučioje daugumoje ES valstybių (Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir pan.) ir nelaikoma, kad taip nusižengiama teisingumui. Atvirkščiai, manoma, jog vykdomųjų įrašų sistema puikiai aptarnauja verslo santykius bei palengvina teismų darbą. Kadangi vykdomieji įrašai negali būti prilyginti baigtinei asmens materialinių subjektinių teisių gynybai, jie neprieštarauja ir principui, kad teisingumą vykdo tik teismas. Šalis, mananti, kad vykdomasis įrašas neteisėtas, gali jį apskųsti teismui. Pastaraisiais metais imta gana intensyviai kalbėti apie vykdomojo įrašo platesnį pritaikymą. Tiesa, šis įrašas yra gerokai plačiau vartojamas įsigaliojus naujajai hipotekos sistemai, tačiau to akivaizdžiai nepakanka. Seime užregistruotas Notariato įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma įtvirtinti taisyklę, kad jeigu sandoris yra tvirtinamas notariškai, preziumuojamas šalių sutikimas dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Priėmus šį dokumentą iš esmės pasikeistų situacija vykdomųjų įrašų srityje, teismams sumažėtų darbo, padidėtų civilinės apyvartos efektyvumas.

IŠVADOS

Nuo 1992 m., kai Lietuvos notariatas tapo lotyniškojo notariato pasaulinės šeimos nariu, pastebimai išaugo notaro profesijos prestižas. Lietuvoje notaras atlieka ne tik „klasikines“ notarui priskiriamas funkcijas, bet sprendžia ir kitus klausimus, kurie (pavyzdžiui, paveldėjimo bylos) daugelyje kitų valstybių perduoti teismams. Šis faktas rodo valstybės pasitikėjimą ne tik notarų kompetencija, bet ir notariniu dokumentu. Todėl neabejotinai galime teigti, jog notarų veikla bei notarinis dokumentas Lietuvoje yra vieni rimčiausių teisėtos civilinės apyvartos bei investicijų į ūkį garantų.

Didelį pasitikėjimą notariniu dokumentu įrodo ir 1998 m. Lietuvoje įtvirtintas notarinio dokumento, kaip oficialaus dokumento, statusas bei 2003 m. sausio 1 d. įtvirtinta didesnė jo įrodomoji galia civiliniame procese. Visuomenės pasitikėjimą notariniu dokumentu liudija tai, kad nuolat daugėja tokių notarų tvirtinamų sandorių, kuriems įstatymas nereikalauja privalomos notarinės formos.

Per dvidešimt lotyniškojo notariato Lietuvoje gyvavimo metų ši sistema tapo patikima teisėtos civilinės apyvartos garante. Notarais šiandien Lietuvoje pasitikima labiausiai iš visų teisinių profesijų. Na o kalbant apie 1992 m. notariato reformą, neabejotinai galima teigti, jog tai buvo pirma ir pati efektyviausia tarybinės teisėsauginės sistemos dalies reforma.