„Popierinė“ Lietuva, arba Startuoliams šalyje vis dar per daug biurokratijos

vz.lt

„Popierinė“ Lietuva, arba Startuoliams šalyje vis dar per daug biurokratijos

Lietuvos startuolių ekosistema sparčiai auga ir vis aktyviau pritraukia užsienio kapitalo, tačiau globalūs investuotojai vis dar nustemba atsitrenkę į „popierinių“ procedūrų sieną. Nors notarai aiškina, kad reikalavimai kyla iš teisės aktų ir užtikrina teisinį tikrumą, teisininkai ir startuolių bendruomenė įspėja – sudėtinga dokumentacija gali pakenkti Lietuvos reputacijai. „Asmeninė praktika rodo, kad daugiau nei pusė klientų – Lietuvos startuolių – kreipiasi su prašymu padėti pritraukiant būtent užsienio fondų ar verslo angelų investicijų. Ši tendencija tik stiprėja“, – sako Rokas Jankus, advokatų kontoros „Motieka ir Audzevičius“ partneris. 
Jo teigimu, ypač aktyvūs investuotojai yra iš JAV, Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Vakarų Europos, kurie siekia tapti oficialiais startuolio akcininkais, kad turėtų didesnę savo investicijos kontrolę ir teisinę apsaugą. 
Asociacijos „Unicorns Lithuania“ duomenimis, šių metų pirmąjį pusmetį Lietuvos startuoliai pritraukė 167,7 mln. Eur investicijų, arba 5 kartus daugiau nei tuo pačiu metu pernai. Tiesa, į šį skaičių įtraukiamos ir lietuviško kapitalo investicijos. Tačiau kelias iki akcininkų registro Lietuvoje ne visada būna greitas, sako R. Jankus. 
„Procesas Lietuvoje, deja, tebėra gana „popierinis“. Naujų akcijų išleidimo užsienio investuotojams – juridiniams asmenims – specifika tokia: reikalingas fizinis steigimo dokumentų kopijų paketas su apostilėmis ir notariniais vertimais į lietuvių kalbą. Privaloma pateikti registrų išrašų iš investuotojų buveinės šalies originalus – vėlgi su apostilėmis ir vertimais“, – dėsto „Motiekos ir Audzevičiaus“ partneris. 
Apostilė – tai pažyma, patvirtinanti pasirašiusio asmens parašo arba spaudo tikrumą. Ji reikalinga, siekiant naudoti dokumentą užsienyje, kai to reikalaujama. Pasak R. Jankaus, investuojant į Lietuvos startuolį, notarų grandyje procesas dažnai trunka ilgiausiai: „Papildomų dokumentų gali pareikalauti notarai, dažniausiai remdamiesi Notarų rūmų rekomendacijomis arba asmenine praktika, nes teisinis reglamentavimas palieka nemažai vietos interpretacijoms.“ O štai Registrų centro vaidmuo, anot jo, dažniausiai yra techninis – jis apdoroja notaro pateiktus duomenis ir atlieka įregistravimą. Vidutiniškai dokumentų surinkimas trunka, skaičiuoja R. Jankus, nuo dviejų savaičių iki mėnesio – tiek laiko reikia gauti popieriniams dokumentams, jiems notarizuoti, apostilizuoti, išversti į lietuvių kalbą ir atsiųsti į Lietuvą. 
„Tai yra standartinis procesas, tačiau, priklausomai nuo investuotojo jurisdikcijos ar kitų detalių, veiksmų ir dokumentų spektras gali kisti į didesnę pusę“, – teigia pašnekovas.

Laikas – pinigai

Nors finansinės sąnaudos nėra didžiausia problema, priduria R. Jankus, laiko sąnaudos, anot jo, ypač dinamiškoje startuolių srityje, tampa kritiškos. „Rizikos kapitalo investicijos atsineša ir tam tikrą kultūrą, kurią sukūrė Silicio slėnis ir kiti pasauliniai technologijų centrai. Leisiu sau pasakyti, kad greitis ir sklandumas yra viskas. Šioje kultūroje švenčiamos ne tiek investicijos, kiek jų pagrindu sukurta vertė, globalus pripažinimas ir generuojamos pajamos“, – pabrėžia R. Jankus. Pasak jo, mėnuo, praleistas tvarkant dokumentus, gali būti lemiamas: „Mėnuo įregistruoti akcininkus ir pradėti naudoti investicijos lėšas gali būti esminis veiksnys tolesnei sėkmei. Tai gali lemti ir startuolio pabaigą. Tiek investuotojų, tiek startuolių akyse formalumų sutvarkymas yra labai žemoje vietoje prioritetų lentelėje, atitinkamai ir pakantumas šiems reikalavimams yra mažas.“

Skirtumai tarp šalių

„Estija ar Danija jau seniai rodo skaitmeninių valstybių pavyzdį – dauguma procedūrų ten atliekamos elektroniniu būdu, be fizinių dokumentų, vertimų ar apostilių“, – sako R. Jankus.
Pasak jo, Jungtinėje Karalystėje formalumai paprastesni, JAV daug kas tvarkoma pačiose įmonėse, todėl biurokratijos lygis ten daug mažesnis. „Investuotojai neretai stebisi, kodėl Lietuvos procesai vis dar tokie sudėtingi, palyginti su Estija ar kitomis pažangiomis jurisdikcijomis“, – atkreipia dėmesį jis. Indrė Vickaitė-Liatukė, advokatų kontoros „Tegos“ asocijuotoji partnerė, papildo: „Latvija taiko griežčiausius reikalavimus, Estijoje procesai labiausiai skaitmenizuoti.“ Anot jos, Estijoje užsieniečiai gali naudotis registrų paslaugomis nuotoliniu būdu, o Lietuvoje tam vis dar reikia tarpininko su lietuvišku asmens kodu, mobiliuoju parašu. Tiesa, kai kuriose srityse, pavyzdžiui, registruojant įmonių valdymo organų pakeitimus, Lietuva yra sukūrusi palankesnę sistemą nei kitos Baltijos šalys, priduria pašnekovė. 

Vieno langelio principas vis dar neveikia

„Su biurokratinėmis kliūtimis Lietuvos startuoliai susiduria dažnai, ne tik investicijų pritraukimo etape, bet ir tvirtindami akcijų sandorius, įdarbindami užsienio talentus, administruodami lengvatas ar paramos programas, taip pat siekdami atitikti sudėtingus licencijavimo ar duomenų apsaugos reikalavimus“, – teigia G. Verbickaitė.  Ji sako, kad „biurokratinė aplinka vis dar labiau pritaikyta tradiciniam verslui nei greitai augančioms technologijų įmonėms“. Procesai, pasak jos, tebėra pernelyg lėti ir fragmentuoti, o vieno langelio principas dažnai neveikia. „Tam, kad Lietuva iš tiesų taptų startuoliams ir investuotojams patrauklia jurisdikcija, reikia tiek požiūrio, tiek procesų pokyčių – platesnio skaitmeninių sprendimų taikymo, normalizuoto anglų kalbos vartojimo tarptautiniuose dokumentuose ir realiai veikiančio vieno langelio aptarnavimo principo“, – sako G. Verbickaitė.
Pasak jos, nors nemažos dalies standartų mus įpareigoja laikytis Europos Sąjungos (ES) direktyvos, tačiau kokios procedūros joms įgyvendinti bus sukurtos – kiekvienos šalies narės klausimas. Ir šiame etape, priduria pašnekovė, susiduriama su iššūkiais. 
„Lietuvoje dažnai reikalaujama perteklinių dokumentų, neretai – fizinių jų kopijų ir dar vertimo į lietuvių kalbą. Užsienio investuotojams kartais tenka susidurti ir su paradoksaliomis situacijomis kai, pavyzdžiui, bankų dokumentų formos, skirtos užsienio šalių piliečiams, yra parengtos lietuvių kalba“, – vardija G. Verbickaitė. Anot jos, lėtos, sudėtingos procedūros labiausiai stabdo dar tik pradedančių savo veiklą startuolių plėtrą – tokių, kurie dar neturi nei pakankamai žmogiškųjų išteklių administracinėms ir teisinėms užduotims spręsti, nei finansinių galimybių. „Norėčiau pažymėti, kad gyvename teisinėje valstybėje ir tam tikri saugikliai, taip pat rizikų valdymas yra ne tik sveikintini, bet ir būtini. Tačiau valstybės turi plačią diskrecijos teisę pasirinkti, ar reguliavimas yra lankstus ar sukeliantis daugiau biurokratinių iššūkių“, – pritaria R. Jankus.

Sudėtingos struktūros – dar vienas iššūkis

Vickaitės-Liatukės teigimu, „didžiausia procedūrinė kliūtis sandoriuose – reikalavimas pateikti išsamius dokumentus apie investuotojų akcininkų struktūras“. To reikia galutinius naudos gavėjus (UBO) registruojant Juridinių asmenų registre ir bankų procedūroms. Visi dokumentai, anot teisininkės, turi būti aktualios redakcijos (dažniausiai ne senesni nei 3–6 mėnesių) ir dažnai profesionaliai išversti į lietuvių kalbą. „Problema tampa ypač aktuali, kai į Lietuvos startuolius investuoja didelės tarptautinės korporacijos ar fondai su sudėtingomis akcininkų struktūromis. Reikalavimas visiškai atskleisti visą nuosavybės struktūrą atrodo neproporcingas, kai tarptautinis fondas su šimtais investuotojų daro nedidelę investiciją Lietuvoje“, – aiškina teisininkė. Visos dokumentacijos surinkimas tokiais atvejais gali užtrukti kelis mėnesius ir pareikalauti „didelių resursų“. Jos teigimu, šie reikalavimai ypač stebina JAV investuotojus, „kurie įpratę prie daug liberalesnio reguliavimo“, todėl Lietuvos procedūros jiems atrodo „pernelyg griežtos ir sunkiai pagrindžiamos“.

Iššūkis reputacijai

„Rinkdamiesi jurisdikciją, investuotojai atsižvelgia į vietos procedūrų trukmę, aiškumą ir reikalingų dokumentų apimtį. Neigiama patirtis Lietuvoje formuoja nepalankų įspūdį apie mūsų verslo aplinką ir sumažina tikimybę, kad tie patys investuotojai grįš ateityje“, – įspėja I. Vickaitė-Liatukė. Taip pat, anot jos, investuotojai, patyrę tokių sunkumų, nerekomenduoja Lietuvos kitiems potencialiems investuotojams. „Užuot tapę mūsų jurisdikcijos „advokatais“, jie dalijasi neigiama patirtimi, o tai ilgalaikėje perspektyvoje kenkia Lietuvos konkurencingumui pritraukiant užsienio investicijas“, – sako teisininkė.
Jankaus teigimu, jei dėl notaro, apostilių ar kitų formalumų procesas užtrunka, investuotojas gali nespėti patekti į numatytą investicinį raundą ar investicinį ciklą, o tai vėlesniu etapu gali lemti ne tokias palankias investuotojui sąlygas arba apskritai riboti jo galimybes investuoti. „O štai lietuviškam startuoliui tai reiškia, kad dėl formalių reikalavimų kapitalas gali būti surenkamas vėliau, nei planuota, atsirasti papildomų operacinių ir finansinių iššūkių“, – sako jis.

Procesai po truputį juda, kas toliau?

„Pastaruoju metu matomas sujudimas privačiame sektoriuje – startuolius aptarnaujantys teisiniai ir finansiniai patarėjai vis dažniau kelia klausimus dėl perteklinių formalumų ir ieško efektyvesnių sprendimų“, – sako R. Jankus. Pasak jo, rinkoje jau atsiranda iniciatyvų, pavyzdžiui, užsienio investuotojams prieinamų elektroninių parašų naudojimas, tačiau valstybės institucijos kol kas keičiasi lėčiau. Vickaitė-Liatukė pažymi, kad kai kurie notarai jau leidžia sandorius tvirtinti nuotoliniu būdu ar priima dokumentus anglų kalba, nors tai dar ne visuotinė praktika. „Pozityvu, kad institucijų vertinimas tampa labiau prognozuojamas, o Registrų centras nebereikalauja išrašų iš viešai prieinamų užsienio registrų“, – sako ji. Pirmas žingsnis į paprastesnį užsienio investuotojų procesą Lietuvos startuoliuose – ne nauji įstatymai, o institucinio požiūrio pokytis, sako ekspertai. „Iš pradžių užtektų Lietuvoje vyraujančio institucinio požiūrio pasikeitimo, pirmiausia keičiant notarų vertinimą ir priimant konkrečius Lietuvos notarų rūmų išaiškinimus, kuriais notarai vadovautųsi praktikoje“, – sako R. Jankus. Jo teigimu, imdami bendrą principą identifikuoti dokumentus pasirašančius asmenis, notarai jį neretai taiko „neproporcingai kruopščiai“. Ilgalaikėje perspektyvoje galėtų padėti ES mastu veikianti sistema, sako jis: „Idealiu atveju būtų naudinga, jei užsienio šalių įmonių registrai, ypač ES valstybių narių, vienas kitam teiktų pagrindinius duomenis apie įmones, kurių pakaktų sandoriams sudaryti.“ Vickaitė-Liatukė papildo, kad dabar reikalingiausi trys žingsniai, galintys palengvinti užsienio investuotojams kelią: padaryti Registrų centro paslaugas prieinamas skaitmeniniu būdu ir be lietuviško asmens kodo; išplėsti dokumentų, priimamų anglų kalba, sąrašą; ir parengti aiškų praktinį vadovą anglų kalba su konkrečiais pavyzdžiais ir terminais.

Procedūros sudėtingos, bet taip reikia

Marius Stračkaitis, Lietuvos notarų rūmų prezidentas, pritaria, kad užsienio investuotojui, norinčiam investuoti į startuolį Lietuvoje, „reikalavimai yra gana griežti“, tačiau, jo teigimu, tai nėra „biurokratinis perteklinis prašymas“, o „teisės aktuose įtvirtintas ir teisinį tikrumą užtikrinantis reikalavimas“. „Notaras turi pareigą ne tik identifikuoti sandorio šalis, bet ir nustatyti realųjį naudos gavėją, ypač kai dalyvauja užsienio investuotojai. Tokie procesai kyla iš pinigų plovimo prevencijos, tarptautinių standartų ir įmonių skaidrumo reikalavimų“, – teigia jis. 

M. Stračkaičio teigimu, dėl sudėtingesnės užsienio akcininkų struktūros steigimo dokumentų surinkimas gali užtrukti, tačiau tai dažniausiai priklauso ne nuo notaro, o nuo kitų veiksnių – dokumentų išdavimo, jų legalizavimo ar vertimo terminų. „Notarai savo funkciją suvokia ne kaip formalų dokumentų tvirtinimą, o kaip esminį teisinio saugumo ir stabilumo užtikrinimo mechanizmą. Šie reikalavimai nėra pertekliniai – jie yra teisėti, proporcingi ir būtini siekiant užtikrinti teisinį tikrumą bei sandorių patikimumą“, – pažymi Lietuvos notarų rūmų prezidentas. Jis priduria, kad notarai už kiekvieną jų patvirtintą sandorį atsako tiek asmeniškai, tiek turtine prasme, todėl prioritetas visada teikiamas teisiniam saugumui ir sandorio teisėtumui, net jei tai lemia mažesnį procedūrinį lankstumą. Lietuvos notarų rūmų prezidentas atkreipia dėmesį, kad reikalavimai taikomi ir Lietuvos investuotojams, kai jie steigia įmones ar investuoja užsienyje, – dokumentai turi būti verčiami ir tvirtinami pažyma (apostile), legalizuojami pagal tos šalies teisę.

Prioritetas – lengvinti

Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIM) pateikė VŽ komentarą, jog, siekiant, kad visi būtini žingsniai būtų galimi atlikti nuotoliniu būdu, anglų kalba ir per vieną langelį, įgyvendinti arba įgyvendinami „svarbūs pokyčiai“. EIM teigimu, ES ir Europos ekonominės bendrijos (EEB) piliečiai jau gali elektroniniu būdu per Registrų centro savitarną steigti uždarąją akcinę bendrovę arba registruoti kitoje šalyje įsteigtos įmonės filialą Lietuvoje. Sistema veikia ir anglų kalba. Suteikta galimybė procesą atlikti nuotoliniu būdu, naudojantis eIDAS tapatybės atpažinimo priemonėmis, todėl įmonės steigėjams nereikia fiziškai atvykti į Lietuvą. Pasak R. Jankaus, advokatų kontoros „Motieka ir Audzevičius“ partnerio, užsienio investuotojai į startuolius Lietuvoje dažniausiai investuoja nesteigdami atskiro juridinio asmens Lietuvoje. Todėl šis EIM įgyvendintas projektas daugeliu atvejų nėra aktualus užsienio investuotojams investuojant į startuolius. O štai dėl el. parašo naudojimo, EIM teigimu, šiuo metu ES vis dar neturi bendros centralizuotos sistemos. „Tikimasi, kad situaciją iš esmės pagerins ES skaitmeninė dėklė (European Digital Identity Wallet), kuri užtikrins paprastesnį tarptautinį pasirašymą ir identifikaciją“, – teigiama komentare. Antras EIM projektas – šiuo metu rengiamas praktinis gidas anglų kalba, kuriame bus paaiškintas visas startuolio Lietuvoje steigimo procesas. Taip pat teigiama, kad kartu su Inovacijų agentūra atliekama viso „Startup Visa“ proceso peržiūra, siekiant praktiškai įgyvendinti veiksmingą vieno langelio principą, o tai, teigiama, turėtų leisti steigėjams visus su įsikūrimu susijusius klausimus spręsti vienoje vietoje.